Deivina Orchidė | „SIELOS ŠAUKSMAS“

Dažnai žmogus rūpindamasis savo kūnu užmiršta, kad turi sielą...

© Peter Hoolan

Aš gyvenu ir aš svajoju

Pripildyti dienas prasme...

Nors stengiuosi vis vien vėluoju

Ir vis nespėju savyje atrast save.

Kas danguje ir tai kas šventa –

Mane vis lydi kelyje.

Bandau kitus aš nuraminti,

O sielai leidžiu nuramint mane.

Ji niekada neleidžia užsimiršti,

Neleidžia krist, neleidžia mirt...

Kančioj nupuolus manimi ji tiki,

Kad vėl bandyčiau aš pakilt.

Mane ji nuprausia su sniegu,

Kai aš purve save matau.

Man uždega ji tikrą šviesą,

Kai tamsoje paklydusi blaškaus.

O siela?.. Kartais ji dejuoja,

Ji verkia, baiminas bausmės...

O mes maitindami tik kūną,

Gyvenam vien tik dėl sėkmės.

Išjudinti ji stengias protą,

Kalbėt su sąžine ir širdimi,

Bet mes tik matom, tai kas juoda,

Užmiršdami būt savimi.

Aš gyvenu ir aš svajoju

Pripildyti dienas prasme...

Juk siela stengias, todėl nepasiduodu

Ir savyje aš tikrą atrandu save.

Deivina Orchidė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).