.png)
BALTA TYLA
Atnaujinta: 2021-11-09
Spalvos turi didelę reikšmę įvairiais mūsų gyvenimo tarpsniais. Jos daro daug didesnę įtaką mums nei mes galime įsivaizduoti. Jei naudosime spalvas išmintingai, jos gali mus stiprinti, įkvėpti, džiuginti bei raminti. Spalvos padeda sukurti tam tikrą atmosferą aplinkoje ir mumyse pačiuose.
Balta spalva simbolizuoja šviesą, džiaugsmą ir sėkmę. Tai – švaros, išminties ir šventės spalva. Balta, tai ir amžinybės spalva.
Balta spalva taip pat reiškia absoliučią tylą (kurtumą).
Balta tyla
Balta tyla mus pasitinka ypatingais gyvenimo momentais. Tada, kai ir aplinka, ir apranga transliuoja šventą laukimą:
– obelų sužydėjimo...
– žmogaus gimimo...
– krikšto akimirkos...
– pirmosios komunijos...
– sutvirtinimo sakramento...
– santuokos palaiminimo...
– pirmojo sniego šventų Kalėdų rytą...
– diagnozės patvirtinimo...
– paskutinio patepimo...
O kartais ir paskutinio susitikimo.
Tyla tyloje
Pakalbinta gedulingų pietų, šermenų, laidotuvių ir metinių vedančioji Birutė Ambložiejė nuoširdžiai dalijosi savo patirtimi:
– Esu liudininkė įdomaus, kitokio reginio. Dalyvavau palydėtuvėse, kuriose susipynė balta spalva su tyla. Beveik visi susirinkusieji kalbėjo tik lietuvių gestų kalba. Neįprasta gedulingoje aplinkoje buvo matyti saulės atspindžius susirinkusios minios baltuose lino rūbuose. Tačiau buvo nepaprastai gražu. Ir neapsakomai lengva.
– Keista buvo apkabinti žodžiu gedinčius, kurių gyvenime tyla slepiasi tyloje.
– Kad pasirengti šiam susitikimui, pačiai teko pagyventi toje paslaptingoje tuštumoje. Bandžiau suprasti tuos, su kuriais susitiksiu. Tyla padeda. Išgirdau tyliausias savo mintis.
– Netekties tyla – ypatinga. Tačiau, kai ji prisipildo gyvenimo tylos, tampa tokia jautria, tokia paslaptinga...
– Ir nors žaviuosi patarle „Žodžiai – sidabras, o tylėjimas – auksas“, privalėjau dalintis sidabru. Toks mano darbas: paguosti, apkabinant žodžiu.
– Taigi, palengva, tyliai, kad nesuardyti viešpataujančio paslaptingumo, žengiau nauju keliu atsakingai parinktais žodžiais į šviesių ne tik rūbais žmonių širdis. Kad mano įgarsintos mintys pasiektų tikslą, gelbėjo vertėja Violeta Galdikienė – lietuvių gestų kalbos vertimo centro darbuotoja.
– Kitaip suskambo klausos ir kalbos negalią turinčių plojimai nužengiančiam nuo savo gyvenimo scenos. Aplodismentus girdėjome tik mudvi su gerbiama Violeta. Viliuosi, kad juos išgirdo ir velionis, kuriam jie buvo skirti.
B. Ambložieję kalbino ir straipsnį parengė
su meile Vida Meilė