KAS JIS?

Aušo tykus rytas. Miestas, apgaubtas tamsos, saldžiai miegojo. Jūra ir ta, rodos, nekvėpavo. Tik medžiai nerimo. Atitekėjusi jų šaknimis žinia gąsdino. Tiesdami nuogas šakas į užsimerkusius langus bandė įspėti žmones apie artėjantį pavojų.

Lena palengva žengė gatve. Po triukšmingo vakaro mėgavosi tyla. Jautė nuovargį. Baras buvo lyg prikimšta svogūnų kojinė. Kaip niekad daug mergvakarių ir bernvakarių. Artėja pavasaris – poravimosi metas. Po tokio šaunaus, kaip šiąnakt vakarėlio, už mėnesio, kito turėtų nuskambėti Mendelsono „Vestuvių maršas", suspindėti aukso žiedai ant rankų, suvirpėti nuotakos blakstienos pajutus savo vyro bučinį ir... Ilgai ir laimingai. Kada ji, Lena švęs savo mergvakarį? Pastaruoju metu tik akys džiaugiasi. Norėtų, kad ir širdis. Kada nors. Pasak mamos, jos laikais Leną vadintų senmerge. Juokinga. Jai tik dvidešimt aštuoneri.

Kol Lena tvarkė barą kitai dienai, jaunimėlis, kuriems nebegrėsė senmergystė ar senbernystė, sapnavo jau ne pirmą sapną. Tad mergina, išvydusi tolumoje bundančios saulės apšviestą namą, nusišypsojo. Nuomojamas kambarėlis dabar atrodė nepaprastai jaukus. Ši mintis apsivijo ir laikėsi. Kuo greičiau į lovą. Miegosiu visą dieną. – Pažadėjo sau.

Klyktelėjo žuvėdra. Pasigirdo medžių kuždesys. Ir keistas švilpimas, skubantis. Staiga, garsas suplėšė erdvę. Lena juto, kaip virpa žemė, kaip aimanuoja. Atsimerkusi negalėjo suvokti to, ką regi. Jos namas buvo virtęs šimtamečiu senoliu: skendintis dulkėse, springstantis krauju, sukrypęs nuo skausmo. Suvarpytas jo kūnas bandė išsaugoti likusią gyvastį, aklos akys Visatai siuntė klausimą:

- KAS JIS, SUMANĘS TAI? ŽMOGUS TAIP PASIELGTI NEGALĖTŲ.

Šlovė Ukrainai! Šlovė Lietuvai! Šlovė visoje Žemėje! Slava Ukraini! Heroiam slava!

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas

straipsnio viršuje).