BALTŲ ROŽIŲ PAŽADAS

Kartais vienas rytas pasikeičia nuo to, kaip į jį pažvelgi. Kartais viena puokštė pasako daugiau nei laiškai. Kartais pirmas pasimatymas tampa ne pradžia – o praregėjimu. Baltų rožių pažadas...

Canva

Nenusakomo jaudulio genamas, skubėjau Liepų gatve gėlių parduotuvės link. Mintis vijo mintį, kaip žingsniai – vienas po kito: tap, tap, tap... Rytas buvo saulėtas ir šiltas – diena žadėjo būti graži. Kur tik pažvelgiau, akys visur matė grožį. Akimirkai stabtelėjau ir užsimerkiau. Miesto garsai susiliejo į tarsi simfoninio orkestro skambesį. Giliai įkvėpiau – jutau, kaip oras užpildo krūtinę, kaip visą kūną užlieja energija ir tarsi pakelia.

Akys pagavo kiekvieną smulkmeną – besišypsančią senutę su pintine, įsimylėjėlius, sėdinčius ant suoliuko skulptūrų parko prieigoje ir nedrąsiai laikančius vienas kitą už rankų. Lengvai linguojančios liepų viršūnės ir parko tankmėje siūbuojantys šimtamečiai ąžuolai kūrė gyvą paveikslą. Nenutrūkstamas paukščių čirškėjimas ir čiulbesys skambėjo tarsi natūrali miesto muzika. Viskas tądien atrodė taip gyva, tarsi miestas būtų kvėpavęs kartu su manimi. Tą akimirką supratau, kiek daug dalykų anksčiau nepastebėdavau.

Parduotuvės vitrinoje spindėjo spalvos: rožės, lelijos, saulėgrąžos... Įžengus vidun mane apgaubė švelnus kvapų debesis, kuris kuteno nosį. Atrodė, lyg būčiau patekęs į kitą pasaulį.

– Kuo galiu padėti? – šyptelėjusi paklausė floristė.

– Man reikia gėlių, – ištariau, net pats nustebęs savo balso tvirtumu. – Noriu rožių. Baltų. Daug.

Baltos rožės man visada atrodė tyrumo ir nekaltumo simbolis. Gėlės, kurios pasako daugiau nei žodžiai. Mergina linktelėjo ir ėmė ruošti puokštę, o aš vėl panirau į mintis – apie tai, ką reikš šios gėlės, apie moterį, kuriai jos bus įteiktos, apie akimirką, kuri galbūt viską pakeis. Apie tą Deivę, manyje sukėlusią pasakišką jausmą.

Gėlininkė ištiesė man glėbį baltų rožių, papuoštą gubojų šakelėmis. Jos dar labiau išryškino rožių baltumą ir kūrė gyvą, tarsi laukų pievos dvelksmu alsuojančią visumą. Šypsojausi ir jaučiausi patenkintas – ši kompozicija nuoširdžiai atspindėjo mano vidinę būseną.

Canva

Išėjau į gatvę. Rankose spaudžiau puokštę, o širdies dūžiai aidėjo kaip sekmadienio bažnyčios varpai ir šniokštė kaip nesustabdomas krioklio vanduo. Ne dėl skubėjimo – laiko turėjau dar pakankamai. Tai buvo dėl to, kas laukė.

Regis, kojomis neliesdamas žemės skriejau Skulptūrų parko takeliu, pro buvusius „Metų laikus“, per Mažvydo alėją. Mirktelėjęs bronziniam berniukui greitu žingsniu perėjau H. Manto gatvę, pro Santuokos rūmus pasukau į Šimkaus gatvę ir sulėtinau žingsnį. Mintyse kartojau sau: nesijaudink, viskas bus gerai.

Dar keli žingsniai – perėjau S. Daukanto gatvę, pasukau kairėn, ir štai: akmenimis grįsta I. Kanto gatvė. Jos gale – mano mėgstamas restoranas. Jauki, subtilia prabanga dvelkianti aplinka visuomet leisdavo pasijusti išskirtinai.

Įžengus pro duris, mane pasitiko besišypsanti padavėja – jauna, šviesiaplaukė mergina. Ji mandagiai pasisveikino ir palydėjo prie stalo.

– Ar viskas gerai? – paklausė.

– Taip, žinoma, – atsakiau. – Viskas puiku. Jūs viską paruošėte taip, kaip prašiau.

Prisėdau. Ant balta staltiese užtiesto stalo stovėjo pora užkandžių lėkščių ir dvi taurės vynui. Lengvai atsidusau. Atėjau beveik valanda anksčiau. Taip darau neatsitiktinai – žinau, kad man reikia atsipalaiduoti ir nuslopinti pirmojo pasimatymo jaudulį.

Mes susitarėme susitikti pietums ir susipažinti gyvai. Šiais laikais įprasta pradėti bendravimą virtualioje erdvėje, kur nejauti nei balso, nei žvilgsnio, nei jausmų... Tik žodžiai. Belieka tikėti jais, nors niekada nežinai, ar jie – tikri. Vos tik pradėjome susirašinėti, pajutau jos nuoširdumą ir paprastą, šviesų požiūrį į gyvenimą. Žodžiai – be pagražinimų, bet šilti. Ir štai – netrukus ją pamatysiu. Ne profilio nuotraukoje, ne telefone, ne sakinių eilutėse. Tikrą!

Vos girdimai girgžtelėjo durys. Lyg vėjas būtų lengvai pravėręs kasdienybės užuolaidą ir įleidęs Ją – vilkinčią smaragdo spalvos suknelę. Apie tai ji buvo užsiminusi susirašinėjant. Žalia spalva – mėgstamiausia, nes, kaip pati rašė, „ji primena gyvybę, viltį ir gyvenimo pradžią“.

Wix

Akys ją atpažino dar prieš protui suvokiant. Nuo durų iki stalelio – vos keli žingsniai, bet tos sekundės mano akims tapo scena iš kino filmo. Juodi, žvilgantys plaukai bangomis krito ant pečių – tarsi švelni vandens srovė. Ji žengė lėtai, bet užtikrintai. Kiekvienas žingsnis, lyg muzikos taktų lydimas. Klubo judesiai – natūralūs. Iš jos sklido moteriškumas, kurio nesuvaidinsi. Tamsiai rudos akys – ne drovios, bet ir ne iššaukiančios, žvelgė taip, kad buvo sunku nusisukti. Jose degė pasitikėjimas. Ant smailios, kiek valiūkiškos nosies kabėjo stilingi juodo kaulo akiniai, suteikdami merginai intelektualumo, net šiek tiek valdingumo. Tvarkingi antakiai tarsi įrėmino visumą.

Mergina priartėjo. Sustojusi akimirkai pažvelgė man tiesiai į akis. Žvilgsnis išdavė jaudulį – tik iki tol, kol ji nusišypsojo. Ta šypsena... Šilta ir pažįstama, tarsi būtume jau susitikę. Ne vakar. Ne praeitą savaitę. Gal sapne? Gal praeitame gyvenime?

– Labas, – ištariau vos girdimai. Balsas, rodos, priklausė ne man, bet nuskambėjo ramiai.

– Labas, – atsakė ji ir akimirkai pažvelgė į baltų rožių puokštę mano rankose. Jos šypsena pasikeitė – tapo gilesnė. Tokia, kurią sukelia tik tai, kas paliečia vidų.

– Nežinau, ar tau patiks… – pridūriau, pažvelgdamas į gėles. – Bet labai tikiuosi.

– Baltos rožės, – tarė ji. – Jos daug ką pasako…

Ji atsisėdo priešais mane. Laikas trumpam sustojo. Pritilo net iš virtuvės sklindantis indų skambesys, šešėliai švelniai nuslinko ant baltos staltiesės.

– Ar tu jaudiniesi? – tyliai paklausė ji.

– Taip, – atsakiau nuoširdžiai.

Mėgavausi jos balso skambesiu. Jis buvo toks melodingas, tarsi gulėtum beribėje pievoje ir klausytum pasakiškos paukščių giesmės…

Ji linktelėjo. Akimirką tylėjo. Tada švelniai tarė:

– Tu esi kaip tik toks, kokį jaučiau tarp eilučių… Jos žodžiai išmušė mane iš pusiausvyros. Jie nebuvo ypatingi, bet jų paprastumas svaigino. Tik linktelėjau, negalėdamas ištarti nė žodžio – bijojau, kad balsas išduos, kaip stipriai ji mane palietė. Širdis plakė greičiau, nei turėtų. Ji sėdėjo vos per ištiestą ranką, o aš bijojau net mirktelėti, kad ši akimirka neišnyktų. Kad nepasirodytų, jog visa tai – tik sapnas.

Žvelgiau į jos akis – šiltas ir paslaptingas. Atrodė, galėčiau jose paskęsti. Mano žvilgsnis slydo jos veido bruožais: išraiškingi skruostikauliai, subtiliai nuspalvinti šešėline pudra. Lūpos – tarsi prisirpusios vyšnios, tos pačios, kurios ką tik ištarė: „Tu esi kaip tik toks.“ Atrodė, jos skirtos ne kalbėti, o bučiuoti. Mintimis, lėtai, lyg iš sapno, priartėjau prie jų... Ne fiziškai – dar ne. Tik troškimu. Tik vaizduotėje, kuri ką tik tapo pavojingai tikra.

Stengiausi laikytis vyriškai, bet viduje jaučiausi kaip neklaužada berniukas, persisvėręs per tvorą, siekiantis nuskinti ant šakos kabantį obuolį, kol jo dar nepastebėjo mokyklos ūkvedys. Norėjau ištarti komplimentą, bet žinojau – žodžiai būtų per maži, kad perteiktų tai, ką jaučiu. Ji buvo graži ne tik išore. Jos buvimas buvo grožis. Jos kvėpavimas, tylėjimas, žvilgsnis, švelnus, vos juntamas kvapas – viskas apie ją kūrė muziką manyje.

Ji pasilenkė truputį arčiau, atsirėmė alkūne į stalo kraštą. Ilgi, švelnūs pirštai palietė staltiesės paviršių. Jaučiausi užhipnotizuotas. Mintyse kartojau jos vardą. Tyliai, kaip maldą. Lyg kiekviena jo raidė būtų šventa. Ir troškau vieno – kad ši akimirka nesibaigtų.

– Tu labai graži… – pagaliau ištariau. Balsas nuskambėjo tyliai, bet tvirtai. Tarsi būčiau galutinai pasidavęs bangai, kuri mane nešė nuo pat akimirkos, kai ji žengė pro duris.

Ji nusišypsojo. Ir tada, visai netikėtai, jos ranka trumpam palietė manąją. Tik akimirkai. Tačiau tas prisilietimas įsirėžė į odą. Ir į atmintį. Instinktyviai paliečiau jos pirštus. Ji rankos nepatraukė. Žvilgsnis liko ramus, tiesus. Norėjau pasilenkti, pajusti jos kvėpavimą iš arčiau, išgirsti tylą tarp mūsų iš dar mažesnio atstumo. Bet susilaikiau. Ne iš baimės – iš pagarbos. Nes žinojau: dar ne dabar. Ši akimirka buvo per daug švari, kad ją skubintum. Tiesiog sėdėjome. Tylėdami. Žiūrėdami vienas į kitą. Ir to pakako. Turbūt ji pajuto mano vidinį jaudulį, kurio niekaip negalėjau nuslėpti. Jos žvilgsnis šiek tiek prigeso – ne liūdesiu, bet tarsi švelniu supratimu. Lūpose sužaidė vos pastebima šypsena. Gal tai buvo pritarimas. O gal – tylus „aš irgi“.

Mūsų pietūs truko ilgai. Pradėjome nuo trintos moliūgų sriubos, vėliau – lengvi užkandžiai, o viską vainikavo desertas: karštas obuolių pyragas su vaniliniais ledais. Tik aš nejutau skonio – nes svarbiausias skonis tądien man buvo Ji. Buvimas su Ja. Bendravimas. Kalbėjomės atvirai – apie viską ir apie nieką. Kartais tylėdavome ilgiau nei reikėtų. Bet ta tyla taip pat buvo ypatinga – joje netrūko nieko. Kai išėjome iš restorano, saulė vis dar šildė miestą. Šešėliai nuo gatvės medžių piešė savo siluetus ant pastatų sienų. Eidamas šalia jos jaučiau, tarsi pažinočiau Ją nuo seniai.

Canva

– Ačiū, – tyliai ištariau.

Mačiau jos akyse kylantį klausimą, todėl nelaukęs pridūriau:

– Už šiandien. Už Tave. Už tą šviesą, kurią atnešei į mano dieną... Ji linktelėjo, jos akys trumpam užsimerkė. Ir tada, visiškai natūraliai, tarsi visada tai būtume darę, apkabinau ją. Švelniai. Be spaudimo. Jaučiau jos kvėpavimą visai arti. Jos plaukai lengvai kuteno mano skruostą. Ta ramybė ir šiluma, sklindanti iš jos, buvo lyg audinys, kuriuo norėjosi apsigaubti visam vakarui. Ji nepasipriešino. Tada lūpomis paliečiau jos skruostą. Ne iš aistros ar geismo. Tik iš jausmo. Iš dėkingumo. Jos kūnas šiek tiek virpėjo, tarsi atliepdamas mano prisilietimui. Ta akimirka buvo tarsi dailininko potėpis drobėje – paprasta, bet jaudinančiai reikšminga. Kai atsitraukiau, jos akys spindėjo. Žodžių nebuvo. Bet jų ir nereikėjo. Tada supratau, kiek daug gali reikšti vienas nekaltas bučinys. Visa, ką buvau slėpęs viduje, išsiliejo į tą vieną prisilietimą. Sukėlė minčių audrą. Geismą. Troškimą. Bet aš stovėjau ramiai. Tikėjau: šis jausmas turi augti. Palaipsniui.

Išsiskyrėme. Nueidama ji dar kartą atsigręžė ir, kaip maža mergaitė, nerūpestingai nusišypsojo. O aš likau stovėti. Laikiau širdyje viską, ką patyriau tą popietę. Ir žinojau – kažkas prasidėjo. Kažkas tikro. Ir taip seniai laukto.

Kilstelėjau ranką ir šūktelėjau:

– Iki pasimatymo, Kristina!

Marius Nars

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas

straipsnio viršuje).