POPULIARIAUSIOS ir labiausiai niekinamos KNYGOS PASAULYJE

Aš esu Auksė Šiugždinienė, meilės romanų skaitytoja ir rašytoja. Savo kuriamus romanus pasirašau Lavisa Spell vardu. Slapyvardį naudoju ne tam, kad pasislėpčiau, o todėl, kad jame užkoduotos kelios svarbios žinutės. Slapyvardis man visada primins tą metą, kai atsisakiau darbo, kuriame nesijaučiau gerai ir ėmiausi mėgstamos veiklos. Tokiam pokyčiui reikėjo didelės drąsos.

Auksė Šiugždinienė – Lavisa Spell Nuotraukos autorė – Gabija Milčiūtė

Prisipažinimas, kad man patinka skaityti meilės romanus ir aš netgi pati juos rašau, taip pat reikalauja drąsos ir prilygsta kitiems nepatogiems prisipažinimams apie savo klaidas ar silpnybes, kuriuos garbingoje kompanijoje norėtųsi nutylėti.

Netikite?

Duodu jums iššūkį. Paklauskite atsitiktinio pažįstamo ar ne itin artimos draugės, ką jie mano apie meilės romanus. Ir stebėkite veido išraišką, kūno kalbą, balso intonaciją. Mano spėjimas būtų, jog sulauksite paniekinančio vypsnio ir diskusijos neskatinančios frazės: „Aš tokių neskaitau“. Vis dėlto, žvilgtelėjus į populiariausių knygų sąrašus, meilės romanų surasite ne vieną ir jie bus gana aukštose pozicijose. Dabar įsivaizduokite, kad to atsitiktinio pažįstamo paklausėte, ar jam patinka detektyvai. O gal trileriai? Ar veide atsiras pats nejaukus šypsnis, sumišimas ir noras apsiginti? Nemanau.

Meilės romanai nuo knygynų lentynų dingsta it karštos bandelės, tačiau dažnas pirkėjas mėgina paslėpti įsigytą knygą tarp kitų, rimtesnių. Taip elgiamės nė kiek nesusimąstydami, kodėl būtent meilės romanai sulaukia daugiau paniekos nei bet kuris kitas literatūros žanras. Knygų leidyklos mielai neleistų tokios prastos reputacijos knygų... jeigu jos nebūtų itin populiarios.

Tokia prieštaringa situacija susiklostė dėl keleto priežasčių, apie kurias, galbūt, nė nepagalvojote.

Pirmoji ir svarbiausia priežastis yra moterys

Meilės romanai pasirodė aštuonioliktame amžiuje. Pirmuoju šio žanro bestseleriu laikomas 1740 metais  Anglijoje išleistas romanas „Pamela“.

Meilės romanai turėjo vieną bruožą, kokio anksčiau istorija nematė. Juos rašė moterys, skaitė moterys ir pagrindinė veikėja buvo moteris. Negirdėta! Vyrų kuriamoje literatūroje moteris, jei iš viso buvo minima, pasirodydavo tik nedideliuose šalutiniuose epizoduose ir dažniausiai būdavo nebyli. Ji būdavo pagrindinio herojaus mergina, žmona, motina. Jei vyrai rašytojai skirdavo moterims daugiau dėmesio savo kūryboje, jų herojės paprastai būdavo griežtai baudžiamos už paklydimus, pavyzdžiui, T. Hardžio „Tesė iš d‘Ebervilių giminės“, L. Tolstojaus „Ana Karenina“, Vienuolio „Paskenduolė“ ir daugelis kitų.

Meilės romano centre yra mergina arba moteris. Jos norai, siekiai ir troškimai kūrinyje yra svarbiausi. Šio literatūros žanro pradžioje pati idėja, jog moteris gali būti pakankamai įdomi, kad taptų centrine kūrinio žvaigžde, buvo šokiruojanti. Tai reiškė, kad moters gyvenimas yra daugiau nei namų ir vaikų priežiūra, virimas ir siuvimas. Dar daugiau, moterims skirtos knygos reiškė, kad kažkuriuo metu jos nustoja rūpintis visais aplinkiniais ir skiria laiko sau. Palikusios buitį ir reiklius šeimynykščius moterys skaito apie drąsią merginą, kuri išeina iš namų, patiria nuotykių, įveikia sunkumus, įsimyli tą, kurį pati nusižiūrėjo ir sulaukia laimingos pabaigos. Sutinku, ši mintis turėjo itin gąsdinti visuomenę (hmm, turiu galvoje, vyrus). Vis dar gąsdina.

Buvo laikas, kai buvo keliamos knygų kainos tam, kad moterys jų neįpirktų (1712-1855). Kai tai nepadėjo, buvo pasitelkta panieka. Meilės romanai tapo tema, apie kurią gėda užsiminti garbingoje draugijoje. Jei negalima užsiminti, žinoma, niekas jų neaptarinės, nediskutuos, nesidalins rekomendacijomis. Šis požiūris tęsiasi kelis šimtus metų, laimei, tai nepadarė jokios įtakos meilės romano populiarumui. Kaip tik atvirkščiai, nes nieko nėra saldžiau už draudžiamą vaisių.

Antroji priežastis – tikros meilės ryšys

Tuo metu, kai moterys pradėjo rašyti meilės romanus, santuoka buvo turto ir įtakos pasidalijimo ir didinimo priemonė. Niekam nerūpėjo, ar būsima nuotaka jaučia bent jau simpatiją būsimam jaunikiui. Moteris neturėjo jokių teisinių galių, ji negalėjo turėti turto, gauti skyrybų ar savo vaikų globos. Todėl visiškai suprantama, kad jos nuomonė niekam nerūpėjo. Niekas net nepagalvodavo, kad ji iš viso gali turėti nuomonę. Vyrą, už kurio ji ištekės, išrinkdavo tėvai. Tokiame kontekste knygos, kuriose kalbama apie meilės jausmu paremtą ryšį, atrodė pavojingos, skatinančius maištingus jausmus. O jeigu gležna naivi mergina patikės, kad tai įmanoma ir nebenorės tekėti už dukart vyresnio našlio? Įdomu tai, kad šis požiūris, tikėjimas, kad moteris neatskirs realaus gyvenimo nuo fikcijos, vis dar išliko. Ne kartą teko girdėti paburbėjimus šiais moderniais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, kad prisiskaičiusios apie romantiškus herojus moterys ims reikalauti nežinia ko iš savo partnerių. Neslėpsiu, taip gali nutikti. Kartais moterys pradeda svajoti apie tokius fantastinius dalykus, kaip pagarba, lygiateisė partnerystė ir seksualinis pasitenkinimas.

Trečioji meilės romanų baimės priežastis – ištrūkimas iš namų

Vėlgi, pradėsiu apie senus laikus, tačiau jau matome, kaip sunkiai ir lėtai keičiasi požiūris į moterų teises, pareigas ir jų kuriamą literatūrą. Meilės romanų rašymo pradžioje padorios moterys niekur negalėjo eiti be palydos. Jų vieta buvo namuose. Tačiau moterų kuriamose istorijose herojės keliauja, patenka ten, kur niekas nesitiki (kaip Pelenė pateko į puotą), išbando naujus dalykus. Turėdamos labai ribotą judėjimo laisvę moterys keliaudavo bent skaitydamos knygas. Jų akiratis plėtėsi. Supratę, kas vyksta, visi pradėjo rūpintis, kad moterys bent jau skaitytų joms tinkamus tekstus. Pavyzdžiui, religinius ar mokinančius šeimininkauti, rūpintis savo sutuoktiniu ir vaikais. Meilės romanai, su savo nepadoriais nuotykiais ir laiminga pabaiga buvo visiškai netinkama literatūra. Juk ten rašoma, kad gyvenimas gali būti kur kas smagesnis, turiningesnis ir prasmingesnis... jeigu tik moteris ryšis išeiti iš namų į didįjį pasaulį.

Ketvirtoji priežastis – atviros meilės scenos

Nors būtent ketvirtoji priežastis sukelia daugiausia kreivų vypsnių ir pakikenimų,  meilės romanų skaitytojos žino, kad „karštos“ scenos yra toli gražu neprivalomos šiam žanrui. Dažniausiai knygos aprašymuose yra užsimenama, kokio turinio skaitytojai gali tikėtis. Yra meilės istorijų, kurios herojai tik laikysis už rankų, ar vienai akimirkai susilies lūpomis ir nuo to jos nebus mažiau mėgstamos skaitytojų. Nors garsieji „50 pilkų atspalvių“ nuaidėjo per visą pasaulį, atskleisdami, kad moterys mėgsta skaityti ir rašyti atviras meilės scenas ir nevengia fantazuoti, tačiau tai toli gražu ne vienintelis žanras, kuriame aprašomos intymios scenos. Tiesa, meilės romanai turi vieną bruožą, kuris jį itin skiria nuo kitų. Meilės romanuose didžiausias dėmesys yra skiriamas moters malonumui. Herojė, o kartu ir skaitytoja, gali leistis į savo fantazijas be kaltės jausmo, nekankinama abejonių ar nesaugumo dėl kūno netobulumo. Pasaulyje, kuris yra gana grėsmingas ir nedraugiškas moteriai, meilės romanai yra saugus būdas patyrinėti savo baimes, svajones ir asmenines ribas.

Penktoji priežastis – meilės romanai yra moteriška kūryba

Daugelis sričių, kurios yra laikomos „moteriškomis“, pavyzdžiui, mokytojavimas, ligonių slauga, vaikų priežiūra, yra tradiciškai menkai apmokamos ir nuvertinamos. Todėl dėsninga, kad meilės romanai, kurių daugiau kaip devyniasdešimties procentų autorių yra moterys, yra pabrėžtinai menkinami. Žinoma, pasitelkiami tokie argumentai, kad šie kūriniai rašomi pagal nusistovėjusią formulę (mergina sutinka vaikiną, įsimyli, jų santykiai susiduria su kliūtimis ir galiausiai viskas baigiasi santuoka), ypač kritikuojama laiminga pabaiga. Tačiau juk tai nėra vienintelis žanras, kuris turi gana griežtą struktūrą ir nuspėjamą pabaigą. Jei pasirenkate detektyvą, taip pat turite tam tikrų lūkesčių. Greičiausiai šio žanro romano pradžioje bus įvykdytas nusikaltimas, o pabaigoje skaitytojas tikėsis sužinoti, kas tikrasis nusikaltėlis. Kitaip tariant, bylos ar paslapties išaiškinimas ir bus ta laiminga pabaiga, dėl kurios yra taip smerkiami meilės romanai.

Prastą reputaciją meilės romanai turi ir dėl to, kad moterys dažnai juos imasi rašyti, nes tai yra su vaikų priežiūra suderinamas užsiėmimas. Ar gali būti rimtas kūrinys, jei autorė jį kuria savo kūdikio pietų miego metu? Angliškai rašančios autorės turi realų šansą užsidirbti ir prisidėti prie šeimos biudžeto, neatsitraukdamos nuo buities rūpesčių. Tačiau yra ne vienas atvejis, kai rašytojai pasiekus sėkmę jos sutuoktinis pareikalauja rinktis tarp rašymo ir santuokos.

Kaip ir bet kurioje kitoje meno srityje, yra daugybė prastai parašytų meilės romanų, kaip yra ir šedevrų, kurie jau kelis šimtmečius virpina skaitytojų širdis ir įkvepia vis naujas režisierių kartas kurti filmus. Nors dažnai yra kaltinamos neišrankumu, meilės romanų skaitytojos yra reiklios. Paprastai jos skaito itin daug, gali perskaityti po knygą kiekvieną dieną. Atsivertusios naują meilės romaną jos nori būti nustebintos netikėtais siužeto vingiais, pasinerti į jausmus žadinančią istoriją, susipažinti su įvairiapusiais herojais ir sužinoti ką nors naujo. Tik tokios knygos gali priversti nemiegoti visą naktį verčiant puslapį po puslapio, bent trumpam užmiršus kasdienius rūpesčius. Meilės romanai yra labai tinkami skaitymo terapijai. Juos mėgsta ne tik atostogų metu, paplūdimyje ar prie baseino, bet dirbančios įtemptą protinį darbą, ligoninėse, nėštumo metu.

Yra dar viena priežastis Yra dar viena priežastis, kuri privers susimąstyti ir galbūt stabtelėti, prieš paniekinančiai vyptelint, pokalbiui pasisukus apie meilės romanus. Kadangi šis žanras yra kuriamas moterų, skirtas moterims ir yra apie moteris, viskas, ką apie jį sakome, nejučiomis išduoda tai, kaip mes (ne)vertiname moterų. Todėl man labai smagu, kad vis daugiau vyrų, be išankstinio nusistatymo, su smalsumu paima meilės romaną, tikėdamiesi žvilgtelėti į paslaptingą moterų fantazijos pasaulį, o moterys noriai diskutuoja apie mėgstamas knygas.

Naujas meilės romanas „Airilė, vėjų ragana" – Vilniaus knygų mugėje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo Str. viršelio nuotraukos autorius – Dainius Čėpla

Tvirtėjant moterų padėčiai visuomenėje, palankiau žvelgiama ir į meilės romanus. Didžiausioje knygas mėgstančių žmonių šventėje, Vilniaus knygų mugėje, jau kelis metus iš eilės vyksta ne vienas meilės romanams skirtas renginys, lietuvių autorių kuriamų meilės romanų pristatymai.

Šiais metais, jubiliejinėje dvidešimt penktojoje Vilniaus knygų mugėje, vasario 28 dieną 12 valandą įvyks Lavisos Spell septintosios knygos, istorinio meilės romano „Airilė, vėjų ragana“ pristatymas. Renginį papuoš apeiginio dainavimo ansamblis „Dijūta“. Kviečiame apsilankyti!

Rašytoją Auksę Šiugždinienę kalbino Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas

straipsnio viršuje).