PASKUTINIS PASIMATYMAS

Žiemą nuo šalčio slepiamės po šiltais rūbais, karantino metu – po kaukėmis. Laidotuvių ir gedulo metu dažniausiai skausmą slepiame po juodais klasikiniais drabužiais.

Visi esame skirtingi, tačiau dažnai savo individualumo atsisakome dėl taisyklių ir, ar tradicijų.

©️ Nuotrauka Andrey Zvyagintsev

Prisiminimas. PASKUTINIS PASIMATYMAS

Nors tai buvo prieš keturiasdešimt metų, puikiai prisimenu, kaip mano mamos tėveliai – mano senuolėlis ir motinėlė, planavo savo santuokos penkiasdešimtmečio šventę. Tai progai būsimiems jaunavedžiams įsigyta ypatinga apranga daugiau nei metus laukė progos rūbų spintoje. Auksinių vestuvių scenarijų koregavo vieno iš jų netikėta mirtis.

Laidotuvių dieną našlė atidarė spintą ir išsiėmė suknelę, vualį ir kukliai papuoštą deademą.

– Mama, tai ne gedulo rūbas. – Dukros atsargiai perspėjo mamą. – Tu išsipuošei lyg į balių. Ką žmonės pasakys? – Ši ramiai nužvelgė dukras ir tarė:

– Gerbiu Jūsų nuomonę, mergaitės. Žinau, ką darau. Einu susitikti su Juo paskutinį kartą. – Moters akys skendo... – Manote, kad taip apsirengiau, jog gražiai atrodyčiau? Tikrai ne. Visą gyvenimą buvau svarbiausia aš – taip norėjo Jis... Nebuvau šalia Jam išeinant. Noriu, kad šiandien Jis būtų svarbiausias. Ne aš su savo gėla, o Jis. – Prikimusiu balsu pasiaiškino:

– Jeigu išvys pajuodusią, ryšinčią skarele ar nutįsusiu sijonu, Jis manęs nepažins. – Išleido garsą, kuris turbūt turėjo būti juokas. Nurimus keistam girgždesiui, giliai įkvėpė oro ir kalbėjo toliau:

– Privalau atrodyti nepriekaištingai. Net, jei Jis to nebematys, pati žinosiu, kad pasipuošiau dėl Jo. Juk tai mudviejų paskutinis pasimatymas. O žmonės? – Mestelėjo žvilgsnį kieman, kur būriavosi atėję pagerbti giminės ir kaimynai. – Kurie turi madą apkalbėti, tai darys bet kokiu atveju. – Įsivyravo tyla. Girdėjosi tik už sienos tyliai skambanti giesmė.

– Klysta tie, kurie mano, jog išreikšti pagarbą velioniui galima tik žemės spalvos apranga. Svarbu ateiti su juo atsisveikinti, užjausti jo artimus. O dar svarbiau – mylėti žmones jiems esant gyviems. Ir tai jiems parodyti: elgesiu, žodžiais. – Moters dukroms prireikė įdėmiai klausytis, kad išgirstų. – Skausmo, kurį jaučiu, nepajaus niekas. O mano niūrus gedulas visada bus su manimi. Tai juoda skylė manyje, atsivėrusi Jam išėjus. – Išeidama iš alkieriaus į didžiąją trobą, kur gulėjo jai brangiausias žmogus, atsigręžė ir tarė:

– Jau juodos kaip varnos nevaikščiokit... Kai aš numirsiu. Tuo neprikelsite manęs. Juoda, tai mirties spalva. Atminkite, kad būsiu mirusi tik aš. O jūs gyvenkite ir džiaukitės gyvenimu. Spalvotu gyvenimu. Šviesiu. Spindinčiu. – Paglostė žvilgsniu kiekvieną iš dukrų ir, išsitiesusi bei kilstelėjusi smakrą, kaip visada darydavo prieš su Juo susitinkant, įžengė į patalpą, kur paskutinį kartą ištarė brangiausiam vyrui „sudiev“.

Šiandien atidariau dėžutę, kurioje gyvena mano praeities liudininkai. Aprašytos dienos nuotraukoje šalia velionio išsirikiavusi didžiulė šeima. Visi iki vieno apsirengę juodai. Net mažiausioms mergaitėms kasos papuoštos juodo kaprono kaspinais. Nuotraukoje, pažymėtoje liūdesiu, ryškiai išsiskiria tik apgaubtas žvakių šviesa mano senuolėlis, pasidabinęs paties išsirinktu šviesiai pilku kostiumu ir Jo mylimoji, dėvinti siekiančią žemę suknią, kurios juodo šilko medžiagoje įaustas sidabrinis siūlas žėri lyg meilės ašaros.

Patirtis. BALTA DĖMĖ

Kartais gamta krečia pokštus. Šaltas pavasaris staiga užleidžia vietą karštai vasarai. Normalu, kad ne visi žmonės greitai reaguoja į aplinkos pokytį: kai vieni vaikšto dar su aulinukais ir dėvi puspalčius, kiti džiaugiasi šiluma, būdami vienmarškiniai ar su basutėmis. Tada galima pasijusti lyg stotyje, kai išlipi iš lėktuvo maršrutu Jakutskas–Bankokas.

Kartą taip jaučiausi laidotuvėse. Džiūgaudama, kad pagaliau atėjo vasara, užsivilkau baltą lininę suknelę ir išvažiavau į darbą. Artėjant prie darbo, mėgavausi susitikimu su bendradarbiais, nes tik vakare buvau grįžusi iš dešimties dienų trukusios komandiruotės. Kai prie darbo pamačiau autobusą, į kurį lipa kolegos, jų aprangos kodas išdavė, kur važiuos.

Išgirdusi apie nelaimę, pasijutau tuščia. Negalvojau apie kažkokius reikalavimus. Žinojau, kad turiu važiuoti. Nuvykus judėjau lyg robotas. Padėjau prie mirusios kojų kažkieno man įbruktą baltą gėlę, priklaupusi sukalbėjau maldą, paskui priėjusi prie velionės mintimis ilgokai kalbėjausi su Ja. Tik kolegei pasiūlius savo tamsų švarkelį, suvokiau esanti lyg balta dėmė juodoje masėje. Gal savo apranga kažką įskaudinau? Bet juk atėjau pas Ją. Be jokių slaptų minčių. Tik atsisveikinti.

Patirtis. SKAUSMO UGNĮ GESINA NE JUODA SPALVA, O ŠVIESI MINTIS IR NUOŠIRDUS ŽODIS.

Prisiminiau kaimynės Daivos Galdikienės dalijimąsi savo a. a. tėvelio palydomis. Ji nei karto nepaminėjo aprangos kodo. Kalbėjo tik apie laidotuvių vedančiosios gebėjimus apkabinti žodžiu ir apgaubti visus gilia ramybe. Džiaugėsi, kad ne tik jai ir artimiesiems, tačiau ir visiems atvykusiems pagerbti velionio, laidotuvės tapo netradicinėmis, garbingomis iškilmėmis.

– Niekam nesinorėjo išeiti iš mano tėvelio paskutinės šventės. – Sakė Daiva. – Esu tikra, jog tai gedulo paukštės BIRUTĖS AMBLOŽIEJĖS nuopelnas, kuri užbūrė visus tėvelio atminimui sukurtu jautriu „in memoriam“ filmu ir šviesiomis mintimis. Niekada nepamiršime jausmo, vedančio Birutės žodžiu, kuris laidotuvėse keliavo tėvelio gyvenimu, transliavo jo mintis, – guodžiančias ir laiminančias mus.

Virtualioje erdvėje Apkabinsiu žodžiu ir Gedulingų pietų, šermenų ir metinių vedimas švelniai kviečiama pasitikėti ir leisti visus gedinčius ir liūdinčius apkabinti nuoširdžiu, jautriu žodžiu, padėti įžiebti viltį rytojui.

Laidotuvės – simbolinis procesas, atspindintis tautos tikėjimą ir tradicijas. BIRUTĖS AMBLOŽIEJĖS noras kilnus – parodyti, kad šermenys, taip pat ir gedulingi pietūs, metinės gali būti kitokios; kad jos nėra skirtos tik tam, kad visi susitikę pavalgytų, pasikalbėtų ir išsiskirstytų; kad artimo išėjimas yra ne tik juoda spalva.

Nuomonė. KAM RŪPI, KOKIOS SPALVOS SIJONAS...

Laidotuvių etiketas skelbia, kad apranga išreiškiama pagarba mirusiajam, jo artimiesiems ir kitiems dalyvaujantiems laidotuvėse. Pasidomėjau, kas šia tema rašoma įvairiuose socialiniuose tinkluose.

– Lietuvoje per laidotuves ir gedulo metu įprasta dėvėti juodus rūbus. Tačiau juodų drabužių kiekis nėra proporcingas jausmų ir liūdesio kiekiui.

– Kam rūpi, kokios spalvos sijonas? Svarbu, kad drabužiai būtų tvarkingi, švarūs, nesuplyšę. Kita vertus, vyrai, dažniausiai, apsirengia kostiumus, tad kodėl neturėtų pasipuošti ir moterys. Na, gal tik ne raudonomis suknelėmis.

– O jeigu per artimo laidotuves apsirengsiu tamsiai raudonos spalvos suknele, tai reikš, jog aš negedžiu? Niekas man į širdį neįlys ir nesupras, kaip ji gailiai rauda ir raudos dar ilgai, galbūt visą gyvenimą.

– Netekimas artimo gyvenimą nudažo tamsiomis spalvomis. Ar verta rengtis juodai ir dar labiau save apsunkinti?

– Spalva visada atspindi nuotaiką, vidines nuostatas. Rimtis reikalauja griežtumo aprangoje.

Nenuostabu, kad savo jausmus, emocinę būseną mes išreiškiame ir išoriniais simboliais, tokiais kaip apranga. Tačiau ta raiška neturėtų būti standartizuota: kaip meilę nebūtinai žymi rožinė spalva, taip ir liūdesį nebūtinai juoda...

Tai pat, kaip ir laidotuvės. Jos gali tapti netradicinėmis iškilmėmis, į kurias susirenkama susitikti su mirusiu žmogumi paskutinį kartą. Jos gali tapti ypatingu PASKUTINIU PASIMATYMU.

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas

straipsnio viršuje).