• Vida Meilė

TOBULA DOVANA iš mažyčių smulkmenų

Updated: Feb 17

Kada nors, suvaldę vėją, bangas ir potvynius bei sunkio jėgą, išmoksime naudotis ir meilės energija. Tada žmogus antrą kartą pasaulio istorijoje atras ugnį.

Pjeras Tejaras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881-1955)


Meilės energija, lyg didingas vandens telkinys, į kurį suteka išmintis, ramybė ir tauriausios žmogaus savybės. Ši amžina vertybė krikščioniams – Dievas, mokslo žmonėms – Visata, pagoniams – Gamta, ir visiems, tai nuostabiausių ir tobuliausių jausmų vandenynas, kuriame svajoja išsimaudyti kiekvienas.


Šiandien – apie šviesią ir tikrą meilę, vertą gyvenimo. Apie meilę, susidedančią iš mažyčių mielų smulkmenų, kurias svarbu pamatyti. Apie meilę Savo Žmogui.

©️ Nuotrauka Toa Heftiba

Kai buvau mažytė ir paauglė, senuolėlis mane mokino mylėti visus žmones, nes visuose gyvenantis stebuklas. Jis sakydavo, kad labai svarbu norėti pamatyti tą stebuklą žmoguje. Pasak jo, žmogaus grožis ne tik išvaizda, tačiau ir vidus. Tai visuma, lyg gėlės žiedas ir jos aromatas, duonos riekė ir jos skonis... Senuolėlis buvo įsitikinęs, kad negražių žmonių iš viso nėra. Tik į kiekvieną reikia žiūrėti tam tikru žvilgsniu. Pamenu juoką aplink, senuolėliui pasakojant apie jo draugą žydą: kai iš pastarojo tyčiodavosi aplinkiniai, jog jo žmona esanti baisiai negraži, vyras jiems ramiai atsakydavo:

– Ech, kad Jūs į ją pažiūrėtumėt pro mano akį... Pamatytumėte, kaip klystat.


Seniai užaugau, tačiau niekada nepamiršau savo išmintingojo mamos tėčio pamokų ir visada stengiausi kiekviename žmoguje įžvelgti stebuklą. Šiandien noriu pasidalinti stebuklinga meilės energija, – pamatyta, išgirsta, pajausta...


Visada liks atminty pirmoji mano darbo diena. Vasara. Mažas pajūrio kurorto miestelis. Šeštadienis. Prieš tai buvęs nepaaiškinamas nerimas kažkur dingo vos peržengus būsimos darbo įstaigos slenkstį. Įžengusi į tiesioginio vadovo kabinetą pasijutau lyg būčiau čia buvusi anksčiau. Pamenu, kaip iš nuostabos išplėčiau ir taip dideles akis ir, bandydama šį pojūtį nuslėpti, įsmeigiau jas į tiesiantį man ranką charizmatišką jaunuolį, kuris galėjo būti mano bendraamžis. Pastebėjau Jo sutrikimą (turbūt dėl mano veido grimasos, – šmėkštelėjo mintis) ir išgirdau klausimą:

– Ar Jums viskas gerai?

– Taip! – Tvirtai ištariau, vis dar spigindama Jam į akis. Ir nevalingai išsišiepiau, regėdama viziją, jog „taip“ sakau Jam prie altoriaus. – Tai buvo pirmasis mudviejų susitikimas. Kiek daug praradome laiko... Juk jau tada kažką nepaprasto pajaučiau... Tik nesupratau, kad Jis ir yra Mano Žmogus.


Senuolėlis leido vaikštinėti mane jo gyvenimo takais ir dalinosi patirtimis. Jis sakė, kad, pirmiausia, reikia stebuklą surasti savyje. Kantriai mokytis išgirsti save, klausyti intuicijos ir pasitikėti savo pojūčiais, atmetant bet kokias kitų žmonių nuomones ir, greičiausiai dėl to, vėliau apninkančias dvejones. Ši taisyklė galioja visame kame. Jis sakė: „Sutinki žmogų ir žinai: savas jis ar svetimas.“. Karo ir pokario metu nebūdavo laiko sutiktam žmogui uždavinėti klausimų. Teko vadovautis jutimo galia ir priimti sprendimą trumpiau nei per sekundę. Ne kartą senuolėliui tai išsaugojo net gyvybę. Tai jam padėjo surasti ir savo gyvenimo meilę.


Tada buvau labai jauna. Nesistengiau analizuoti savosios sielos žemėlapio. Tiesiog, žaidžiau gyvenimą, pildydama savų patirčių skrynią...


Turbūt turiu Angelą, kuris man nurodė teisingą kryptį. Arba galiu tikėti Likimu, suteikusiu man antrą galimybę. Kai vėl sutikau Jį, pasijutau lyg iš svetimos šalies būčiau grįžusi gimtinėn. Buvo taip gera. Ir supratau: nesitrauksiu tol, kol Jis man pasakys „taip“.


Man pasisekė. Galbūt turiu būti dėkinga protėviams, perdavusiems gebėjimą atpažinti antrąją pusę. Pamenu propromočiutės meilės istoriją. „Pirmas susitikimas bažnyčios altoriuje įžiebė ugnį dviejų jaunuolių akyse, o neužilgo ir širdyse. Sekundės trukmės žvilgsnis turtingo dvarininko sūnų įgalino siųsti piršlius ir siekti nepažįstamos merginos rankos, o šiai patikėti, ką šnabžda pačios širdis. O paskui gyventi ilgai ir laimingai... Lyg pasakoje.“


Ir aš gyvenu lyg pasakoje. Mūsų draugystė skaičiuoja jau penkioliktus metus. Daugiau nei dešimt metų, kai abu vienas kitam ištarėme tą magišką žodelį „taip“. Jis yra mano ramybės uostas, nes Juo galiu pasitikėti labiau nei bet kuo.


Kartą senuolėlio paklausiau, kur jo namai. Užduodama klausimą galvojau apie jo gimtinę. O jis man atsakė, kad jo namai kartais būna jo rankomis pastatytas namas, kartais rugių laukas, kartais kaimynų troba, kartais bažnyčia... – Jo namai ten, kur tuo metu yra jo mylima moteris.


Grįžtant į namus, kuriuose laukia mano Žmogus, artėju link jų rami. Skrendu lyg pūkas. Žinau, netrukus būsiu saugi Jo glėby. Tačiau, kada Jo namie nėra, laikas iki užveriant mūsų namų duris nuo darbo, nuo parduotuvės ar net nuo šiukšliadėžės kieme būna kupinas nepaaiškinamos baimės... Apglėbus įtampai, jėgų žengti pirmyn suteikia tik vaizduotė, kad Jis šalia.


Senuolėlis tvirtino, kad jis su savo gyvenimo moterimi yra sujungti energetiniu ryšiu. Tai meilės energija, dar kitaip vadinama širdžių kalba, kuri lemia stebuklą tapti dviem žmonėms vieniu. Kai jo išminties nesupratau, paaiškino paprasčiau. Tokį stebuklą patiria mama ir jos vaikas. Jiems nereikia galvoti vienam apie kitą. Jie visada yra kartu – vienas kito širdyje. Tą patį jaučia mylimieji.


Mano sutuoktinis yra tarsi mano sielos dvynys. Jaučiuosi su juo laisva, rami ir saugi. Tai vertinu, nes nepaprastai gera būti savimi. Manau esu teisi, tvirtindama, kad mudviejų gyvenimo rūmuose gyvena du vergai, ir du valdovai – karalius ir karalienė, kurie nuolankiai myli ir gerbia vienas kitą kaip asmenybę ir kaip savo srities profesionalą.


Džiaugiuosi tobula dovana – mūsų meilę puošiančiais skaidriais santykiais. Jaučiame palaimą būdami dviese. Abu vertiname mūsų brandžią draugystę. Tikime ir pasitikime. Gerbiame vienas kito pasirinkimus, didžiuojamės pasiekimais, su pasitenkinimu sekame paskui. Ir natūraliai žavimės, priimdami vienas kito netobulumą – ir kūno, ir įpročių.


Pirmyn laimės keliu mus veda natūralus noras išklausyti, išgirsti, suprasti ir palaikyti vienas kitą, o, prireikus, padėti ar paguosti; natūralus džiugesys drauge daryti tuos pačius dalykus: gaminti ir kartu mėgautis valgiu, diskutuoti, stebėti sporto varžybas, žaisti stalo žaidimus, žiūrėti filmus, aptarti perskaitytas knygas, kartu keliauti; kartu juoktis ir... abiem tyliai kentėti beprotišką skausmą susibarus. Tada kantriai ieškoti sprendimo, kad susitaikyti ir vėl jausti palaimą būnant dviese taikoje ir ramybėje.


Kartą senuolėlio paklausiau: „Kas yra meilė?“. Tada jo atsakymas pasirodė keistas:

– Suimti į rankas jos mažutes pėdas, laikyti jas lyg krištolą ir tą akimirką nuoširdžiai vadinti tobula dovana. Mažytės smulkmenos... Būtent jos atskleidžia didelį, ypatingą jausmą, siejantį du žmones.


...........................................................................................................................................................................


Tai išgirdau iš motinėlės, kai senuolėlis, ilgai ir sunkiai kovojęs su liga, pralaimėjo.


Mylėjau. Tačiau, nemaniau, kad taip stipriai. Tada net įsivaizduoti nedrįsau turinti to nepaprasto jausmo savyje tiek daug... Tada, kai Jis dovanojo man žvaigždes; kai, lyg kūdikį, supo mane stipriose rankose; kai slėpė nuo lietaus po savo apsiaustu; kai tirpome aistroje...


Visa tai pajutau sužinojus, kad Jam liko gyventi pusmetis, gal mažiau. Šis jausmas suliepsnojo lyg didžiulis Joninių laužas. Gyvenau tik dėl Jo. Stengiausi, kad Jis nejaustų fizinio, o, svarbiausia, dvasinio skausmo, jog nebegali pasirūpinti manimi, kaip buvo įpratęs: nebegali nurinkti akmenų nuo mano kelio, kad nesusižeisčiau; nebegali išvaikyti debesų, kad nesušalčiau; nebegali pagaminti pusryčių, kad ilgiau pamiegočiau; nebegali priskinti man gėlių ar kitaip pradžiuginti, nes... nebevaikšto.


Jam išėjus skaudėjo pragariškai... Laikui apgydžius kraujuojančias žaizdas, suvokiau tikrąją tiesą. Jis atėjo į mano Gyvenimą, kad jausčiausi gyva. Gyva su Juo net nesant kartu, nes Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Pagal pirmąjį laišką korintiečiams (13:1 – 2, 4-7)


Tikra tiesa, kad vienintelis galutinis kilnumas – meilė.

Pati meilės istorija nėra svarbi – svarbiausia, kad sugebama mylėti.

Ko gero, tai vienintelis mums Amžinybės duotas suvokimas.

Helena Heis (Helen Heyes, gim. 1900 m.)


Branginkime šią tobulą dovaną ir dalinkimės ja.


Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

101 views0 comments

Recent Posts

See All

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.