.png)
SANTUOKA. Ar padeda pokalbiai į šnopuojančią nugarą?
Dažnai poros išsiskiria dėl to, kad nustoja kalbėtis. Nereikia laukti, kol sutuoktinis pasakys: „Aš tave myliu“, sakyk pirmas, nes tu – vienas iš sutuoktinių.
Kas yra santuoka? Tai – sąjunga. Kas yra sąjunga? Tai – susivienijimas bendram tikslui. Santuokos tikslas vienas – būti kartu. Norint būti kartu, reikia kalbėtis.
Mes visi esame žmonės ir galime klysti, bet visada turime galimybę atsiprašyti ir vietoj „aš išeinu“ pasakyti – „aš visada tave mylėsiu.“
„Negi meilė tokia trumpa? Negi meilės išvis nėra? O man reikia mylėti, nes kitaip gyvenimas sustoja. Sustoja ir mintys... Aplink lieka tik tuštuma ir daugiau nieko. O kur tu, mano meile? Kur tu dingai? Kas tu esi dabar?Kodėl tu, kažkada buvęs mano išsvajotu princu, tapai niekuo? Kodėl pasikeitei? Nebeliko tavęs, to nepažįstamojo, kuris, griebęs mane, suspausdavai savo glėbyje taip, kad vos galėdavau įkvėpti. Kur tu tas, kuris lūpomis skanaudavai mano meilės žodžius? Kur tu, kuris žiūrėdavai man į akis ir norėdavai perskaityti mano kiekvieną slapčiausią mintį? Tavęs nebėra... O aš jaučiuosi lyg palaidojusi tave – tą aną, kuris buvai kažkada...“
Suprunkščiu į nakties tylą...
O gal neverta prunkštauti ir šaipytis iš minčių, kurios ateina, kai negali sudėti bluosto? Jei nesimiega, reiškia, kažkas jaudina, kažkas kankina?
Todėl mąstau toliau.
„Kodėl nebeliko „mūsų“, o tik – „tu“ ir „aš“? Gal tu galvoji, kad pasikeičiau, kad aš nebe ta, kuri tavo glėbyje tirpdavau kaip pavasarinis ledas, o iš pravertų lūpų išsprūsdavo dejonė, kuri išduodavo mano jausmus tau? Gal tu galvoji, kad manyje nebėra aistros, nebematau tavyje tos meilės, kokią mačiau anksčiau? O gal net esi įsitikinęs, kad aš užmiršau, koks tu buvai?“
– Aš neužmiršau, – sušnibždu jam į nugarą.
Girdžiu, kaip jis tyliai šnopuoja.
Miega...
Neišgirsta, ką pasakau. Ir gerai. Gal net nereikia?
Toliau guliu ir badau akimis nakties tamsą. Pabosta...
„Gal su tavimi pasikalbėti? Dieną nėra laiko atvirauti.“
– Aš neužmiršau, – pakartoju dar kartą, – prisimenu kiekvieną tavo judesį, tavo prisilietimą, tavo bučinį. Norėčiau, kad ir tu tai atsimintum. Norėčiau, kad būtum, koks buvai. Norėčiau, kad pamatytum, jog aš vis dar ta pati – mylinti ir dejuojanti iš aistros.
Tyla ir šnopavimas...
– Aš esu ta pati baltaplaukė su kasa, – tęsiu monologą, – tik kasas nusikirpau. Bet jei nori, galiu atsiauginti plaukus. Bet ar pamatysi mane tokią pačią? Gal tu tiesiog nebežiūri į mane? Gal?.. Matyt, todėl ir nebematai manęs tos tikros, tos ilgakasės.
Kiek patyliu...
Kreivai šypteliu ir pridedu šiltą ranką jam prie nugaros. Jis pasimuisto...
Ir vėl tylus šnopavimas...
– Aš noriu, kad būtum su manimi, bet ne dėl manęs, – tęsiu. – Nenoriu, kad meilė taptų tik pareiga. Neatsuk man nugaros, o pažvelk į mane ir aš vėl būsiu ta pati, nes matysiu, kad tu esi tas pats. Mes pasikeitėme todėl, kad užmiršome, kokie esame iš tikrųjų, ir nustojome kalbėtis.
Tyla...
– Aš visada tave mylėjau ir visada mylėsiu.
Tylus šnopavimas nekeičia ritmo. Atsidūstu...
„Gal ir gerai, – pagalvojau, – o tai dar pamanys, kad po dvidešimties metų santuokos man visai „stogas pavažiavo“. Tebūnie tai mano nakties paslaptis.“
Gal todėl, kad išsikalbėjau, bet labai greitai pasineriu į miego karalystę. Sapnuoju, kad esu gražioje pilyje ir ten mano išrinktasis, mano sielos draugas, šokdina mane valso sūkuryje. Man gera... Galva svaigsta nuo noro jį pabučiuoti, bet žmonės rodo į mus pirštais ir juokiasi.
– Nekreipk dėmesio į juos, – sušnibžda mano išrinktasis, – tu šiandien mano karalienė, mano baltaplaukė ilgakasė. Nesvarbu, ką galvoja kiti. Būk tokia, kokia esi iš tikrųjų. Juk tave pamilau todėl, kad buvai tokia, kokia buvai.
Apsižvalgau ir nusišypsau piktai miniai. Man nesvarbu ką jie galvoja. Pažvelgiu savo išrinktajam į akis, o jis įsisiurbia į mano lūpas.
Mes sukamės valso sūkuryje apie nieką negalvodami, nieko nebijodami, nieko nesigailėdami.
– Kiekvieną dieną aš tave įsimyliu iš naujo, – sušnibžda mano išrinktasis man į ausį.
Staiga pramerkiu akis. Tai buvo taip jaudinančiai tikra. Net mano kvėpavimas padažnėjęs.
Ištiesiu ranką ir apčiupinėju lovą – mano meilės, mano gyvenimo bendrakeleivio jau nebėra, jis išėjo į darbą net neatsisveikinęs, o ir pati pramigau nuo bemiegės nakties.
– Noriu kavos, – sumurmu.
Staiga nei iš šio, nei iš to, pajuntu kavos kvapą. Jis taip kutena nosį.
„Iš kur tai?“
Visa susivėlusi ir vis dar nieko nematanti atsisėdu lovoje.
„Iš kur tas įkyrus, bet viliojantis kavos kvapas?“
Užsidedu akinius... Ant naktinio stalelio stovi puodelis su garuojančia kava. Šalia, mažoje vazoje pamerkta puokštė rododendrų iš mūsų kiemo darželio ir paliktas raštelis: „Aš niekur nedingau. Aš esu tas pats. Aš esu. Tereikia kalbėti. Kiekvieną dieną aš tave įsimyliu iš naujo. Tavo vyras.“
– Ir tai ne sapnas... – nusišypsau.
Mes visada išliekame tokie patys, tiesiog užmirštame, kad esame, nes nustojame kalbėtis. O kalbėti reikia nors ir naktį, nors ir į šnopuojančią nugarą.
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).