.png)
PRISIMINIMŲ VORATINKLIS. VITOS ISTORIJA, arba pamokos, kurios augina
Atnaujinta: 2020-08-17
„Kai prabilsiu, papasakosiu ne vieną istoriją iš mane sukūrusios moters gyvenimo...“, – nusišypsojęs jį glamonėjančiai plunksnai išdainavo RANKRAŠTIS, pavadintas PRISIMINIMŲ VORATINKLIU. – „Kol kas tik praversiu vieną iš kelių šimtų puslapių...“
~ 2020 m.
Vita žvelgė į savo pačios du jai labai svarbius kūrinius ir jau iš anksto mėgavosi laiku su dukra bei pokalbiu apie ilgai brandintą projektą. Moteris nepaprastai džiaugėsi artimu bendravimu su dukromis. Vitos nuomone, kitaip ir negalėjo būti, juk jos kartu jau labai ilgai – nuo pat pirmosios jų gyvenimo akimirkos. Ir nors kiekviena – skirtinga asmenybė, jas sieja puikiai išmoktos pamokos apie svarbiausias vertybes: pagarbą, meilę ir dėkingumą. Savaitgaliais skirtingos pasaulio erdvės apsipila šviesiomis emocijomis, nes nuostabu dalintis, sulaukti palaikymo, įvertinimo, o prireikus – patarimo ar pagalbos. Tačiau nepakartojamas laikas mamai, kai ji gali žvelgti į šalia esančias akis, apkabinti savo jau suaugusį kūdikį, juo pasirūpinti... Dabar moteriai buvo dar ir labai smalsu sužinoti jaunėlės nuomonę, nes netikėta pastarosios kelionė į Lietuvą lėmė tai, kad pirmoji iš seserų perskaitė jos pirmosios knygos rankraštį.
– Labai... Labai gilu... Mamyte... – mergina priėjusi apkabino savo žemaūgę mamą, tarsi norėdama apsaugoti ją nuo patirtų likimo smūgių. Ir, stengdamasi išblaškyti rastą rankraštyje liūdesį, pokalbį pasuko kita linkme:
– Kaip čia gražu! Labai džiaugiuosi dėl Tavęs. Nesiliauju stebėtis Tavo vizijų magija, mama. Baltas namas ant jūros kranto. Ir tikras vyras! – nuoširdus dukros juokas nuvilnijo kopomis lyg mamos sielą gaivinantis vėjas. Vis dar prunkšdama nuo pačiai kilusios juokingos minties papildė: – Na, tikras, turiu omeny, kad vyras vyras...
– Tiesiog man pasisekė sutikti tokį vyrą, kuris mano vizijas pavertė realybe. Ir savo taip pat. Šį rudenį jis pasodino net dešimt vaismedžių. Sunku patikėti, kad smėlyje lemta jiems augti ir žydėti, tačiau Vilius tuo šventai tiki. Būtų labai gražu... Beje, skambino, – grįš sekmadienį. Nors jo pasiilgau, labai džiaugiuosi tik mudviejų laiku. Turėsime dar penkias dienas.
– Mama, kodėl Tavo kūryboje tiek daug kitų kūrėjų pavardžių ir jų posakių? – Vitą nustebino toks keistas dukros minčių posūkis. Ir klausimas. Niekada nebuvo susimąsčiusi apie tai, tad, neturėdama tikslaus atsakymo, bandė surasti jį garsiai mąstydama:
– Darnioje šeimoje ilgainiui sutuoktiniai skaito vienas kito mintis, nes abu tampa vieniu. Taip ir kūryboje. Kūrėjai mąsto labai panašiai. Ar verta išradinėti dviratį, jei jau jis pagamintas? Arba, kai randi genialiai parašytą mintį, kuri seniai gyvena Tavyje ir idealiai atspindi jau parašytą tekstą, lieka tik tokiu būdu pagerbti, primenant ir skaitančiajam, nuostabius autorius, jų kūrinius, kuriuose gyvena dalelė tavęs. – Kiek patylėjusi svajingai tęsė:
– Gal mano naudojamos frazės, tai mano vaikystės prisiminimų palikimas... Išlikę atminty giminaičių siunčiami į kaimą atvirukų ir laiškų tekstai, kuriuos tik išmokusi skaityti įgarsindavau savo seneliams, mano vadinamiems motinėle ir senuolėliu. Tuo laikotarpiu visi atvirlaiškiai būdavo pradedami ketureiliais, laiškai – gražiais posakiais.
– O gal tam įtakos turėjo mano susikurti Dievai? Kai dabar pagalvoju, tikra tai, kad svarbiausiomis mano asmenybės kūrimo pamokomis ir buvo išmintingų bei man labai svarbių žmonių posakiai. Šimtai motinėlės papasakotų pasakų... Tūkstančiai perskaitytų knygų... Ir dešimtys Dievais tapusių herojų, iš kurių mokiausi. – Priėjusi prie besišypsančių veidų įrėmintose nuotraukose, kabančiose ant sienos, vos paliesdama stiklą paglostė savo mamos veidą ir tarė:
– Vienas iš mano realių Dievų buvo mama, kuriai esu nepaprastai dėkinga ne tik už gyvybę, tačiau ir už vertingas, nors ir, kaip man atrodė, labai griežtas gyvenimo pamokas. Pamokas, kurios dažnai buvo pagrįstos posakiais. „Ieškok vietos, o ne daikto.“ Vėliau visos seserys šiuos žodžius su šypsena kartojom Jums – savo vaikams, tačiau tuomet, išgirdusios mamos, tarsi kirviu nukirstą sakinį, tyliai narstydavome savo smegenų užkaborius, kad kuo skubiau prisimintume tą paslaptingą reikalingo daikto vietą. „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Šie žodžiai nuo vaikystės skambėjo mane auginusių senelių maldoje, mintinai išmoktuose „Dešimtyje Dievo įsakymų“ ir, svarbiausia, puikiai derėjo su mano mamos transliuojama pagarba savo mamai ir tėčiui – mane auginusiems seneliams, nes santykiai su tėvais mano mamai buvo švenčiausias dalykas. – Moteris paėmė iš ant stalo stovėjusios vaisių vazos besėklių mėlynųjų vynuogių kekę ir nuėjo prie kriauklės, kad jas nuplautų. Gal vanduo atplukdė mintį, o gal tai tik sutapimas:
– Įdomiai skamba dar ir dabar, kai kalbama apie rankų švarą. Man visą gyvenimą rankų švara reiškė neliesti svetimo daikto. O širdies švara – meilę artimui be jokio šešėlio. Tada apie sielą niekas nekalbėjo, tačiau mano mamai tvarka ir švara buvo svarbi ne tik aplinkoje. Žmoguje – taip pat.
Trisdešimtmetė mergina žinojo, kiek daug jos mamai reiškė paauglystėje močiutės padovanota Viljamo Polo Jango knyga „Trobelė“. Joje aprašytas sielos sodas tapo tuometinės mergaitės siekiu.
– Gera buvo prižiūrėti savo įsivaizduojamą sielos sodą, saugoti žydinčius šviesių minčių žiedus ir kiek įmanoma labiau stengtis, kad neišplistų tamsios piktžolės. – Vita garsiai užbaigė tylias dukros mintis.
– Kiek daug paslapčių knygoje... Ar viskas tikra? – dukros balse Vita išgirdo nerimą.
– Mažyte mano, paslapčių turi kiekviena gyvenimo istorija. O tikra tiek, kiek patikėsi tuo, ką parašiau.
Su spindinčia meile pažvelgusi į tobulų bruožų jauną moterį prakalbo eilėmis:
„...Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?“
– Esu tikra, kad padeklamuotum visus šešis Adomo Mickevičiaus „Netikrumo“ posmus. Nepaprastai jautriai šios eilės skambėdavo Tavo lūpose, mieloji. – Ir tęsė atsakymą:
– Man pačiai savo knygoje – viskas tikra, nes čia esu aš. Ši knyga – mano sielos sodas, apgaubtas jį saugančiu prisiminimų voratinkliu. Sodas su dar tik užsimezgusiais pumpurais, kurie pražysta tik palytėti šviesos stebuklo. Sodas su nuostabiausiais žiedais ir įvairiaspalviais drugeliais, kurių gyvybė priklauso nuo jų pasidalinimo savosiomis dovanomis: žiedadulkėmis ir nektaru. Sodas su jau prinokusiais vaisiais, kurių estetinis grožis ir skonis iki pat šerdies atskleis, kokio švarumo mintys juos užaugino. Sodas su žmonėmis, prisilietusiais prie mano gyvenimo ir įstrigusiais prisiminimų voratinklyje tik todėl, kad mane kažko išmokytų...
Pokalbis nuo knygos tai nukrypdavo, tai ir vėl sugrįždavo, tik staiga mergina prisiminė, kad savo konkrečios nuomonės apie mamos kūrinį dar neišsakė. Mintis, kad gal mama to laukia, sukėlė jaudulį, pradėjo giženti gerklę, akys paplūdo ašaromis. Bandydama save suvaldyti, prikimusiu balsu ištarė:
– Mamyte, Tu ypatinga, kaip ir Tavo būsima knyga. Kaip gera grąžinti Tavo man labai daug kartų kartotus žodžius: „Labai Tavimi didžiuojuosi.“
Vita sureagavo veidrodiniu atspindžiu. Nubraukusi baltų marškinių rankove ašaras ir palikusi ant jų juodą žymę, moteris paėmė iš dukros rankų rankraštį. Priėjusi prie spintos išėmė kažkokią metalinę, senovinę dėžutę, atvėrusi ją išėmė mažyčių raktų ryšulį, įdėjo vietoj jų rankraštį, uždarė ir užrakino.
Sudėjusi rankas lyg maldai kalbėjo:
– Dėkoju Visatai, Dievui ir galingoms Gerumo jėgoms, kad man suteiktas gebėjimas kurti. Tai – didžiulė dovana. Mano mama kartą ištarė ypatingus Švento Pranciškaus žodžius, kurie tūnojo pasislėpę iki šiandien: „Vieno saulės spindulio pakanka daugeliui šešėlių sunaikinti.“ Ačiū Tau, mieloji, kad perskaitei. Kad apie tai su manimi pakalbėjai. Man to pakanka. Ir būsi liudininkė, kaip užrakinsiu šį „saulės spindulį“, panaikinusį mano gyvenimą gaubusius šešėlius. – Palaikiusi savo dešinįjį delną ant savo širdies, persižegnojo ir, tyliai sukalbėjusi „Amžinąjį atilsį“, tęsė:
– Šios man labai svarbios istorijos turi teisę būti saugomos tik šioje, man šventoje, dėžutėje, kurią man padovanojo mano motinėlė – Tavo promočiutė. Kažkoks stebuklas, kad dėžutę radau lankydamasi lyg pasakų nameliais virtusiuose savo vaikystės namuose. Sunku patikėti, kad išliko ne tik dėžutė, tačiau ir visi keturi spynos raktai. Tai magiška, mažyte. Juk ir mes – keturios. Kiekvienai po raktelį. Tai bus lyg mano apkabinimas – žinai, kaip man tai svarbu. Lyg talismaną, vieną saugosiu pati. – Tai sakydama, vieną iš mažyčių raktų pasikabino ant kaklo nešiojamos grandinėlės su kryželiu, kitus tris – įspraudė savo jaunėlei į delną. – Kol kas pasaugok pas save tuos stebuklingus simbolius. Tikėtina, kad Tu anksčiau susitiksi su seserimis, tad perduosi joms.
– Mamyte, o kaip knyga? Juk tiek ilgai rašei... – bandė prieštarauti mergina. Vita pridėjo prie raukšlelėmis pasipuošusių lūpų pirštą, šyptelėjo ir tyliai sušnabždėjo:
– Rašiau dėl savęs. Ieškojau atsakymų... Radau. Aš – laisva. O knyga? Kada nors... – atsargiai, lyg būtų iš trapaus krištolo, dėžutę padėjo ant komodos ir kreipėsi į dukrą:
– Įpilk, mano šviesus spindulėli, į taures balto vyno. Mums bekalbant ir pyragas išsikepė, ir mano mėgstamiausi sumuštiniai su pelėsiniu sūriu ir vynuogėmis susitepė, – moters juokas išdavė čia ir dabar patiriamą palaimą. – Paimsiu mudviem pledus, kad nesužvarbtumėm. Bus smagu pavakaroti stebint saulėlydį. Kaip gerai, kad atvažiavai.
Ištrauka iš „Prisiminimų voratinklis“
Su meile Vida Meilė
