PRISIMINIMŲ VORATINKLIS. VITOS ISTORIJA, arba liūdna vaiko patirtis

Vita noriai pamestų tą praeities atmintuką. Arba, jei galėtų, moteris jį formatuotų. Deja. Kaskart, kai jau, rodos, atsisveikina su vaikystės šešėliais, atmintukas su visa jame užšifruota informacija vėl staiga rėžiasi į smegenis.

...Ant stalo stovėjo ką tik atidaryta suvenyrinė dėžutė. Didžiulės porcelianinės akys žadino Vitos atmintį, sugrąžindamos daugiau nei keturiasdešimt metų atgal...

~ 1980 m.

© Niki Rife

Lygiai tokia pati pelėda laukdavo Vitos, grįžtančios iš mokyklos. Mergaitės rankos kasdien meiliai apkabindavo žaliaakę draugę, įmesdavo jai pinigėlį ir švelniai pakratydavo, kad pasiklausytų skimbčiojančios „muzikos“, jau greitai virsiančios Vitai labai svarbaus žmogaus džiugiu šypsniu. Ši meilės duoklė buvo skirta mamytei. Nors urzgiantis pilvas mergaitę erzindavo, atsisakyti šios užmačios ji negalėjo – galimybė Kovo 8-ąją nudžiuginti mamytę jos mėgstamų kvepalų buteliuku buvo pernelyg žavinti.

...Tą žiaurų vakarą Vita nuo pat „snarglinės“ sekė tėčiui iš paskos. Ji stypino vos už kelių žingsnių, kad, šiam susvirduliavus, spėtų pakišti savo paauglišką petuką. Drąsiai eiti šalia gėdijosi, nors bet koks pašalietis, vos pažvelgęs į apsiblaususias vyriškio akis, būtų nuspėjęs girtutėlio vyro ir jam iš paskos pėdinusios mergaitės giminystės ryšį. Vyriškis, beveik žeme vilkdamas „sietką“ su krūva pigaus obuolių vyno butelių, kurie vienas kitam karts nuo karto draugiškai trinktelėdavo, palengva siūrino link namų. Jų tolygią eiseną kartais sutrikdydavo staigus vėjo gūsis. Vyras imdavo kantriai narplioti susimazgusius tinklinio maišelio galus. Mergaitė suraukdavo savo riestą nosytę nuo pasklidusių nemalonių kvapų ir pritūpdavo „užsirišti batraiščių“. Abu, atlikę, rodos, pačius rimčiausius savo gyvenimo vaidmenis, kelionę tęsdavo toliau.

Vyras ilgai mygo durų skambutį. Tarsi pelytė Vita laukė, kol durys atsivers, vildamasi, kad dar mama nebus grįžusi iš darbo. Skaudu būdavo mamos veide matyti nusivylimą, pyktį, neapykantą, tačiau užvis baisiausia būdavo jausti svembiančią kančią, kuri, rodėsi, jau niekad nebepaleis mamos iš savo baisių gniaužtų.

Iš to, kaip tėtis pasitempė ir stengėsi, kiek galima tvirčiau išsilaikyti ant kojų, kaip puolė ieškoti kišenėje kokio sulipusio saldainio, Vita suprato, kad duris atidarė trejais metais už ją jaunesnė sesuo. Ji – gražiausia mergaitė pasaulyje ir tėčio numylėtinė. Dabar ir Vita gali pasirodyti – „žaibas jau netrenks“.

Vita nepajėgė suprasti tėčio jausmų jai, tačiau visa oda jautė poreikį slėptis. Malonaus žodžio ar tėviško apkabinimo ji niekada nesulaukdavo. Tiesa, kartais girtas suvapėdavo, kad myli, tačiau geriausia visiems būdavo, kai jo akys neužkliūdavo už pirmagimės.

© Pinterest

Kaip visada, jauniausia šeimoje - dvimetė sesutė Vitą pasitiko puldama jai į glėbį, tad ši nespėjo pamatyti mažučiame veidelyje „skęstančių mėlynų ežerų“, kurie, staiga virtę kriokliais, palengva sunkėsi į Vitos juodą uniformą.

– Pelėdžiukė nusprendė paskraidyti? – bandė juokauti Vita, žvelgdama į akivaizdžią liūdesio priežastį – ant grindų pasklidusias žalio porceliano šukes. Gaila buvo gražios svajonės saugotojos. Tačiau labiau gaila buvo skaudžiai įvykį išgyvenančios mažosios, turbūt netyčia užkliudžiusios Vitos taupyklę. – Nesijaudink, mažute. Turėsime progą pagaminti kažką panašaus iš popieriaus.

– Tėtukas, pinigėliai... – kai Vita suvokė, ką kužda sesers lūpos, ji tarsi išgirdo, kaip ką tik į tas pačias medines grindis tėškėsi jos širdelėje saugiai tūnojusi pagarba tėčiui.

Trylikametė liūdnai žvelgė į rūpestingai išrikiuotus „velnio lašų“ butelius, tapusius jos tėvelio gyvenimo didžiausia vertybe. Ji stipriai suspaudė kišenėje užčiuoptą vienintelę likusią monetą, atbula ranka nubraukė ištryškusią ašarą, giliai įkvėpė ir, švelniai priglaudusi dar tebekabančią ant savęs sesutę, žengė į virtuvę: „Reikia pradėti ruošti vakarienę. Tuoj grįš mama.“

Ištrauka iš „Prisiminimų voratinklis“

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).