• Vida Meilė

PRISIMINIMŲ VORATINKLIS. VITOS ISTORIJA, arba, kaip juoda tapo tik spalva

Updated: Jun 7

„Brangus Tėtuk, aš tokia laiminga, kad turiu Tave – stipriausią savo užtarimais, galingiausią savo patarimais. Didžiulė Tavo gyvenimo patirtis apgaubia vien žvilgsnio palytėjimu, vienu rankos mostu, vienu plaštakos paspaudimu. Gera prisiminti Tavo apkabinimą. Gera pajausti Tavo rankų ir pečių tvirtumą. Stiprybės jausmo pripildyta ir visa erdvė, kurioje Tu esi. Tavyje triumfuojantys – žmogiškumas ir tiesa, santūrumas ir atkaklumas – palydėjo mane teisingu laimės keliu. Dėkoju Tau už tai.“


Toks turėtų būti kiekvienos laimingos merginos ir moters atviras laiškas tėčiui. Vita nerado savo širdyje tokių žodžių, nes jos gyvenimo traukinys praūžė lyg uraganas, pasiglemždamas viską, kas buvo šviesu, ir palikdamas tik niūrias mintis, nemalonius vaizdinius ir emocijas, keliančias nerimą ir baimę. Keliaudama vėl ir vėl atsigręždavo atgal į praeitį, ieškodama atsakymų, kurie padėtų pamiršti kankinantį klausimą: „Kodėl?“. Moteris klausdavo savęs:

– Kodėl negaliu pamiršti? Kodėl vis dar taip stipriai skauda? Kodėl negebu atleisti?

Praeitin patekusi per sekundę, vos kam, netyčia, užsiminus apie santykius su tėvu, lyg narkomanė „susileisdavo“ paauglystėje patirtos kančios dozę. Taip tikruosius, prigimtinius, jausmus savo gimdytojui slėpdama vis giliau ir giliau.


Ar esate kada pagalvoję, jog tėvai yra lyg beprocenčiai jausmų ir patirčių bankai savo vaikams? Pirmąją užgimimo akimirką lyg nuostabią dovaną vaikai priima prigimtinius jausmus, įsideda juos į savo širdį ir saugo, kad vėliau, prireikus, grąžintų tėvams. Būna, kad per anksti gimdytojams „išėjus į kitą krantą“, skolos grąžinti neprireikia. O kartais jausmai nugrimzta taip giliai, kad juos surasti gali padėti tik stiprus sukrėtimas.


Sakoma, kad Dievas su žmogumi kalba ta kalba, kurią jis geriausiai supranta. Šių žodžių įrodymas – Vitos patirtis.


...Išleista iš ligoninės, kai tik sustiprėjo taip, kad galėtų vairuoti, Vita nuvyko aplankyti tėčio. Po trylikos metų kartu ir du kartus po tiek – atskirai, įvyko pirmas jų atviras pokalbis, greičiau, monologas:

– Tebūna Tau lengva žemelė, tėti. Norėčiau, jeigu tai įmanoma, jog Tavo dabartis būtų kitokia nei mūsų kartu gyventame gyvenime. Aš Tau atleidau. Dėkoju Aukščiausioms jėgoms – dingo emocijos, kurios surakindavo ir širdį, ir kūną, vien Tave prisiminus. Dabar ramu. Viliuosi, kad ir Tu man atleidai, nes esu čia – gyva ir sveika. Sugrįžusi ir iš skaistyklos, ir iš pragaro... Didžiulėje septynių metrų gylio upėje, krioklio žiotyse, nusitvėrusi medžio šaknų, išsilaikiau neįmanomai ilgai, kol mane palietė draugo rankos... Išgyvenau. Gal sukrėtimas, gal pranašiškas sapnas atnešė man taiką su savimi. Ir su Tavimi. Nurimau, patikėjusi, kad ten, po vandeniu, taip ilgai išbūti ir gauti dar vieną šansą gyventi, padėjai Tu, tėti. Po to – baisi liga. Ir dar vienas stebuklas. Gyvenu! Gyvenu be praeities šešėlių.


Jausmų augimo ar susinaikinimo priežastimi tampa kita nuostabi tėvų paskola – patirtis, kuri per tėvų kalbą, veiksmus, įtaigą, demonstruojamas emocijas lyg aidas keliauja jų vaikų ateitin. Tikėtina, kad vaikus augina ne tik malonūs, tačiau ir skaudūs patyrimai. Skaudūs – gal net labiau. Galvojant apie paskolų atidavimą, nuostabu, jei grąža tik džiugina tėvų širdis.


Nurimus nuo ryto siautusiam vėjui, Vita uždegė žvakutes ir atviravo toliau:

– Tėti, turėjau labai daug laiko savosios kelionės su Tavimi apmąstymui: nuo tada, kai save prisimenu. Pasirodo, reikėjo tik praskleisti sunkią šešėlių užuolaidą ir išvysti mielas akimirkas su Tavimi... Tai, ką pamačiau, iš naujo išjaučiau ir suvokiau, atvedė mane šiandien čia. Dėkoju Tau už gyvybę, už tai, kuo tapau. Ačiū Tau už visas patirtis-pamokas, nes jos – mano gyvenimo istorija. Istorija, kurios galutiniu rezultatu šią akimirką džiaugiuosi. Gera žinoti ir tai, kad mano grąža Tau, tėti, liko tik šviesios mintys, nuoširdi malda ir meilė amžinai.


Koks galingas blogis! Ir kokia „išdavikė“ atmintis, kuri susirinko tik tai, kas juoda. Tėti, kaip gerai, kad dabar liko juoda tik spalva. Ilsėkis ramybėje!


Grįždama į namus, Vita visą kelią šypsojosi. Nepaprasta, drumzliname upės dugne rasti spindinčių perlų.


Kad surinktų pasimetusius jausmus, Vitai prireikė ypatingo kruopštumo, išpainiojant susivijusį savo magišką prisiminimų voratinklį, kurio kiekvienas siūlas – tai Vitos sieloje lipnų pėdsaką palikęs žmogus, o tą plonytį siūlą sudarančios gijos – jausmai jam. Ramu, kai randi tai, ko ieškai. Ir saugu, – tarsi tėtis laikytų už rankos.

© Canva, Pinterest

Ištrauka iš „Prisiminimų voratinklis“

Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).


Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.