PRISIMINIMŲ VORATINKLIS. VITOS ISTORIJA, arba apie ilgesį Kačiukų slėniui

Vita visą gyvenimą bus dėkinga ją nuo gimimo auginusiems seneliams už saugumą ir galimybę didžiuotis savo giminės šaknimis. Dėkinga už jų širdžių ir rankų glamonę, įgarsintų minčių gilumą, rodomą pagarbą ir meilę vienas kitam bei kiekvienam, šalia esančiam. Ji bus dėkinga ir savo tėvams – už padovanotą gyvenimą ir prasmingas pamokas...

Ji MOTINOS ir TĖVO dieną visada nusilenks su pagarbiu atminimu ir meile savo brangiems Mamai ir Tėčiui, Motinėlei ir Senuolėliui.

© Оля Вишнякова

~ 1970 m.

Šešiametė Vitutė, dar nepramerkusi akių, abiejų rankų pirštais palietė savo, rodos, svylančią nosį. Mergaitei dieną pasitikti plačiomis akimis neleido ryški pavasario saulė, kuri savo spindulius, lyg specialiai, buvo nukreipusi į jos apvalų nosies galiuką. Išsitempusi lovoje lyg katytė, netyčia užkliudė šalia miegančią seserį, kuri, kažką suniurnėjusi, apsivertė ant kito šono ir miegojo toliau.

– Miegok, miegok, lepūnėle, – sušnibždėjo vyresnėlė ir atsargiai užklojo sesutę jos nuspirtu apklotu. Tada, kilstelėjusi galvą, pažvelgė į tame pačiame kambaryje miegančius tėvus. Tėtis gulėjo taip stipriai apkabinęs mamą, lyg bijotų ją prarasti. Mama nemiegojo, akimis liepė dukrai palikti kambarį. Ši atsargiai išsirito iš lovos ir ant pirštų galiukų išstypčiojo iš kambario, tyliai užverdama paskui save duris.

– Koks grožis, – aiktelėjo Vitutė, įžengusi į spinduliais išdabintą koridorių. Užsivilkusi vonioje rastą mama kvepiantį chalatą, perėjo per auksu spindintį svečių kambarį ir įžengė į pavasario apkabintą balkoną. Žvilgsniu paglamonėjo balandį, balkono kamputyje susisuktame lizde saugantį savo didžiausią turtą, – dar neišsiritusius mažylius, ir, persisvėrusi per turėklus, žvelgė žemyn į žaliomis mažytėmis spurgomis pasipuošusius medžius. Kurį laiką užsimerkusi traukė giliai į save pumpuruotų medžių skleidžiamą aromatą.

– Noriu namo. Noriu į Kačiukų slėnį! – atklydusi mintis smeigė lyg durklas. Dabar jos namai – čia, mieste, viršutiniame penkiaaukščio namo bute. Tiesa, čia gyvena daug bendraamžių, su kuriais jau tapę gerais draugais. Tačiau taip trūksta laisvės – neišeisi, tik panorėjęs, į kiemą. Čia – ne kaip pirmuosiuose jos namuose, pas senelius, kur, tik pabudęs, pasijunti gamtos ir meilės glėby...

Tačiau, net egzistuojant griežčiausioms taisyklėms, niekas negali sutrukdyti svajoti, įsivaizduoti, prisiminti... Vita viską, kas susiję su grožiu, gerumu ir gamta, siejo su savo gyvenimu kaime pas mamos tėvelius. Kaime, su tokiu pat švelniu, kokie ir jame gyvenantys žmonės, pavadinimu, – „Kačiukų slėnis“. Seneliai, patys to nežinodami, visada buvo šalia anūkės. Ir dabar, uosdama bundančią gamtą, ji prisiminė senuolėlio gražų medžių palyginimą su žmonėmis.

Kartą, prieš pradėdamas balinti medžių kamienus, jis priskynė pilną saują pumpurų ir ištiesė Vitutei.

– Geresnių vitaminų nėr, mergyt, – švelniai brūkštelėjo per jos riestą nosytę ir paaiškino: – Taip, kaip tėvai rūpinasi savo vaikais, taip ir medžiai rūpinasi savo pumpurais, atiduodami jiems visą savo meilę, kitaip sakant, savo energiją. Kramtydama juos, pajusk tą nuostabų kaip tavo akutės, žalią skonį, – šyptelėjo. – Ir būtinai pajausk, kaip tavyje ima tekėti tokios pat gražios spalvos kraujas, – tai pasakęs, gardžiai nusikvatojo.

Ant kito žmogaus Vitutė būtų pyktelėjusi, tik ne ant senuolėlio, tapusio jai tėvu ir mokytoju, ir visam gyvenimui – autoritetu. Tada išdrįso tik paprieštarauti:

– Kaip aš galiu valgyti medžių vaikus?

– Medžiai nesupyks, nes jie žino, kaip aš tave myliu. Atmink, mano princese, kad pasaulyje, kaip ir visame kame, vyrauja harmonija. Harmonija – tai lyg susitarimas. Šį kartą aš susitarsiu su medžiais: jie tave pamaitins savo gera energija, o aš juos apsaugosiu nuo ligų, papudruodamas jų „odą“ baltais skaistalais.

Nukreipusi žvilgsnį į kantriai savo kasdienę pareigą atliekantį balandį, tyliai, kad neišgąsdintų jo, pasidalino:

– Ar tu, balandėli, žinai, koks pavasario skonis? O aš žinau... – mergaitės akyse spindėjo džiaugsmo ašaros.

– Sušalsi! Eik praustis ir ateik pusryčiauti! – iš prisiminimų pasaulio sugrąžino rūpestingas ir reiklus mamos balsas.

© Pinterest

– Ateinu, mamyte, – sušuko Vita ir, vaizduotėje palytėjusi žalsvomis skraistėmis besipuošiančias medžių viršūnes, tyliai kuždėjo: – Turėčiau jaustis laiminga... Gera žinoti, kad mama visada paruoš pusryčius. O juk ne visi vaikai turi mamas. Jie turbūt jaučiasi panašiai kaip aš, kai ilgiuosi Kačiukų slėnio ir visada manęs laukiančių motinėlės ir senuolėlio. – Susisiautusi stipriau, kad pasijustų, lyg apkabinta mamytės, įgarsino staiga iš kažkur atkeliavusią optimistinę mintį: – Kaip man pasisekė! Esu apdovanota dvigubai: dveji namai, dveji tėvai,... Dar reikia vienos sesutės ir visko turėsiu po du.

Vita tada nežinojo, kad neužilgo šis jos noras išsipildys.

Ištrauka iš „Prisiminimų voratinklis“

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).