• Jūratė Gembutienė

NEPAŽĮSTAMOJO DONO LAIŠKAS | Ten, kur kvepia karma...

Gavau tavo laišką. Perskaičiau... Pradžioje pagalvojau, kad rašo beprotis. Nieko nesupratau... Bet ištaisiau visas klaidas, sudėliojau kablelius, taškus...

Staiga įvyko stebuklas.

Negalėjau patikėti tuo, ką skaičiau.

Padrikos mintys tapo giliomis, prasmingomis, kitokiomis...


© Canva

„Kartais aš lipu sau ant kulnų... Patikėk, tai tiesa. Esu padaręs tiek daug sprendimų gyvenime, jog jie kaip jūros bangos mane išmetė į krantą ir dabar esu pats sau (netgi telefonas atlieka tik žadintuvo funkciją). Bet blogiausia yra tai, kad aš visu tuo mėgaujuosi.

Kartais pats savęs paklausiu: „Ar tai yra laikina?“

Ir pats nežinau...

O gal tai tik kaprizas, kurį gavau per žmones, kurie mane supo?

Todėl bėgu...“


Kas tu buvai? Ką tu palikai ir kur tu išėjai? Kas tu esi dabar ir kur tu bėgi?


„Nujaučiu, kad tau iškilo begalės klausimų?

Net matau, kaip tavo akys prisimerkia.

Man pačiam kyla daug klausimų, bet tai yra mano gyvenimo tempas, kuris mane verčia skubėti. Todėl, dar nespėjus man atsakyti į pirmąjį klausimą, jau bėgu į kitą.

Yra klausimai – nėra atsakymų.

Manau, kad nori sužinoti, kas aš buvau?

Tai buvo kitoks gyvenimas, gal kiek apsvaigęs, gal kiek... Et, bet ar tai svarbu?..

O kuo tapau? Aš dar ir pats nežinau. Bet ir tai nėra svarbu... Nors gal?.. Gal ir svarbu?..

Bėgu (patikėk, tai tikrai nėra metafora)... Bėgu keliais, bėgu kalnais, bėgu jūros pakrantėmis... Bėgu... O gal tai net ne bėgimas?..“


Oho, kaip tavo mintys laksto!..


„Manau pastebėjai, kad manyje tiek daug minčių ir visos sumaltos į vieną. Taip, tai tiesa. Bet šiuo metu rašydamas tau, klausausi ramios muzikos ir bandau visa tai parašyti suprantama kalba. Niekur neskubu... Tam net išsinuomojau viešbučio kambarį. Kitiems rašau svetimos šalies prekybos centruose, kur zuja žmonės, ar po atviru dangumi, palapinėje, bet tau noriu rašyti ramiai, viską apgalvodamas.“



Man malonu, kad stengiesi dėl manęs? Tik kodėl?

© Eberhard Grossgasteiger (Canva)

„Neieškau jokios paguodos gyvenime, nes viduje man patinka taip gyventi – bėgti vienumoje. Nors kūnas dažnai jaučia viso to pasekmes – nuovargį, žaizdas ir šaltį.

Tiek kartų bridau per sniegą kažkur Norvegijos kalnuose, stiprus su ledukais vėjas skaldė mano veidą, bet aš tiesiog juokiausi ir šypsojausi. Ne kartą pagalvojau, kad išprotėjau arba bent jau artėju link to.

Kai kurie pagalvotų, kad tai – kaltės jausmas. Tiktai, nesijaučiu aš kaltas – niekam nepadariau gyvenime to, ko nenorėčiau, kad padarytų man. Žiūriu į gyvenimą plačiai atmerkęs akis ir dažnai užmirštu nuoskaudas ir psichologinę monopolizaciją.

Manau, jog tiesiog perdegiau nuo visos aplinkos. Mano protas nuo realybės persikėlė į svajones, kurias buvau susikūręs vaikystėje.“



Ar tu buvai vienišas vaikystėje? Skriaudžiamas?..


„Augdamas vienkiemyje pats vienas žaidžiau su medžio lapais, krūmais, netgi su gėlėmis ir su viskuo, kas supo mane. Atrodė taip, lyg buvau pats sau ir niekas aplinkui neegzistavo. Nebuvo kam pasakyti, kas yra blogai ir kas yra gerai. Sėdėdavau ant namo slenksčio ir svajodavau apie įsivaizduojamus draugus.“


Jau tuomet tu buvai kitoks. Berniukas žaidžia su gėlėmis?..


„Jaučiu, ką pagalvojai... Net pats nusišypsojau. Ką ten kalbėti, galėčiau duoti daug pavyzdžių, bet nenoriu atrodyti savimyla, nes nesu toks. Gal šitoks buvau paauglystėje, kuomet rūpėjo, kaip atrodau ir ką kiti mano apie mane. Šiuo metu jaučiu, kad peršokau šias ribas ir einu pasiaukojimo keliu. Et, kad aš žinočiau, kaip visa tai sulėtinti ir surinkti visus išmėtytus žaislus! Kol kas man tai yra didelė paslaptis. Bet manau, jog laikas duos galimybę suprasti tai ateityje.“ Patark man, kaip surasti savyje drąsos gyventi kitaip. Gyventi kaip tu – palikęs praeitį išėjai vienas į ateitį. „Esu blogas patarėjas. Mano vidinis pasaulis sugadintas. Kartais ir pats nesuprantu, koks išties esu. Darbe mane mato linksmą ir energingą žmogų, kuris skleidžia pozityvumą gyvenime ir stengiasi tinginius pakelti nuo žemės: „Klausyk, žmogau, už ką tau mokami pinigai?“ Po darbo – esu vienas ir aplink nieko nėra, tik manyje gyvenantis žmogeliukas, kuris audžia mintis, priverčia kiekvieną rytą pažvelgti į dangų ir pasisveikinti su tais, kurie iškeliavę.“ Hm... Įsivaizduoju tave. Tu man kvepi laisve. Ar tu būni kitoks? „Jei paklaustum, ar aš būnu piktas? Manau, kad net labai, bet tik dėl to, jog šalia esantys nemoka vertinti to, ką turi. Ilgai ieškojau žmogaus, kuris savo mintimis nuramintų mano pyktį, ir radau – tave. Esu be galo pakylėtas, bent jau šią minutę.“ Jei nori žinoti – tai šypsausi, nes džiaugiuosi, kad galiu būti reikalinga, kad mano mintys kažkam paguoda, o gal net atsakymai į klausimus. Kodėl tu nedalini savo minčių? Gal kam nors tai taip pat būtų pagalba. „Negaliu dalinti savo minčių kitiems kaip pagalbos rankos, nes manau, kad man pačiam dar reikia susitvarkyti su savimi. Netgi šiuo metu rašydamas tau, pagalvoju, ar nesu per daug atviras? Nors... Tiesa pasakius, šis jausmas niekados nebuvo toks skaidrus kaip dabar. Kodėl aš tai darau? Gal noriu išsivalyti save ir sutikti rytą be minčių, kurios buvo vakar ar užvakar ir kurios tempė žemyn. Noriu dieną pradėti pakylėtai, be rūpesčių ir nuoskaudų, tiesiog noriu būti švaria karma, kuri kvepėtų netgi pačiam.“ Kvepianti karma... „Tikiuosi, kad neapkroviau tavęs savo minčių lavina. Dėkui, kad skyrei laiko, ir tikiuosi, kad tapsime ir išliksime draugais, nes tu esi šviesa mano tamsiame miške.

Donas. P. S. Visos gramatinės klaidos – sujauktos mano mintys, gal netgi klaidos, kurios slypi mano kasdienybėje...“

Aš jas ištaisiau...

Tik pasakyk, kas tu iš tiesų? Kokia tavo gyvenimo istorija? Kodėl perskaičius tavo laišką norisi stovėti basai sniege ir iškėlus rankas į dangų šaukti, kol gerklė užkims? Ir kodėl tau reikia mano draugijos, kai esi ten, kur noriu būti aš? Ten, kur kvepia karma...

© Kristin Vogt (Canva)

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

336 views

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.