.png)
MOTINA, KURI UŽAUGINA ŽMOGŲ | Renata Tankevičienė verta antros mamos vardo
Atnaujinta: 2020-05-03
Jau nuo 1928 metų kiekvieną pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuva švenčia Motinos dieną. Tai didelė, graži pavasarinė šventė, nes Motina – tai žemė, kuri išaugina derlių – vaikus.
Motinos stengiasi, kad jų atžalos būtų sveikos, užaugtų pritekliuje ir atiduoda visas savo jėgas bei laiką, kad jų vaikai pasiektų gyvenime pačių geriausių rezultatų.
Bet kartais to neužtenka. Todėl į pagalbą atskuba antrosios Mamos – lopšelio - darželio auklėtojos, mokyklos ir užklasinių būrelių mokytojos, kurios stengiasi, kad vaikai išaugtų mylintys ir atsidavę savo tikslams.
Viena iš tokių antrų mamų yra Klaipėdos miesto sporto centro „Viesulo“ meninės gimnastikos trenerė Renata Tankevičienė.
„Savo gyvenimą galiu pavadinti „sėdžiu savo rogėse“. Todėl mano credo – GYVENU NE TAM, KAD DIRBČIAU, O DIRBU TAM, KAD GYVENČIAU!“ – sako Renata.
Nuo pat vaikystės žinojo kuo taps
„Šiemet ir kaip jau vienuolika metų, su Motinos diena savo mamą sveikinsiu pakėlusi akis į dangų, ten, kur ji yra kartu su mano tėveliu ir broliu,“ – nusišypso Renata, niekada neišblėstančia šypsena veide.
Gimusi Telšiuose, karininko šeimoje, Renata jau nuo pat vaikystės atidavė save šokiui.
„Šokau tiek, kiek save atsimenu, – sako Renata. – Pamenu net pirmojo šokio vadovo pavardę – Kondrotavičius. Kadangi mama buvo kurčiųjų mokyklos pedagogė, tai teko šokti ir su kurčiaisiais, dalyvaudavome net koncertuose. Nuo pat mažens žinojau – būsiu šokėja, o po to šokių mokytoja.“
Renatos svajonė išsipildė su kaupu – tapo šokėja, po to šokių mokytoja (choreografe), o dabar yra – ne tik sporto centro „Viesulas“ meninės gimnastikos trenerė, bet ir meninės gimnastikos klubo „Kregždutės skrydis“ prezidentė.
1989 metais pavasarį baigusi Klaipėdos Konservatorijos choreografijos katedrą, paskatinta dėstytojos Nadeždos Zelenskajos, surišo savo gyvenimą su sportu ir rugsėjo mėnesį ji jau dirbo choreografe su trenere Svetlana Zubanova, tuo metu vadinamoje Klaipėdos miesto kompleksinėje sporto mokykloje. Renata atliko choreografės pareigas, bet neoficialiai su naujokėmis ji dirbo kaip meninės gimnastikos trenerė.
Laikui bėgant supratusi, kad trenerės darbas jai labiau prie širdies 2005 metais baigė Klaipėdos Universiteto SPORTO MAGISTRO studijas ir nuo tada tapo ne tik profesionali trenerė savo sportininkėms, bet ir antra mama.
Mažosios mergaitės tampa tikromis gimnastėmis
„Kadangi pati niekada nebuvau gimnastė, dirbu tik su mažomis sportininkėmis, – pasakoja trenerė Renata apie savo pareigas „Viesulo“ sporto centre. – Kol jos yra mano rankose, savo mergytėms atiduodu viską, ką sukaupiau per savo 31 metų pedagogo stažą. Kai gimnastėms jau reikia kito profesionalaus trenerio, atiduodu jas kitai trenerei (buvusiai gimnastei). Išsiskyrimas su savo mergytėmis būna skaudus, bet žinau, kad jos visada liks mano širdyje ir aš matysiu, kaip jos tobulėja su kito trenerio pagalba.“ – Renata užtyla, sulaikiusi susikaupusias ašaras, kurios tik parodė, kokie yra jai brangūs jos auklėtiniai.
2007 metais atvėręs duris meninės gimnastikos klubas „Kregždutės skrydis“ vadovaujamas Renatos Tankevičienės, mergaites priima nuo trijų metų. Būtent čia jos ir pradeda savo gimnastės karjerą. Trenerė jas augina ir kartu lipa sėkmės laipteliais aukštyn, džiaugiasi jų laimėjimais sporto arenoje, o salėje – smulkiais pasiekimais.
Lietuvos Respublikos grupinėse pratimų varžybose Renatos mergytės dažniausiai užima prizines vietas.
Į tarptautinius turnyrus važiuoja 5 - 7 kartus per metus. Pamėgtos šalys – Rusija, Baltarusija, Ukraina, Latvija ir Estija. Iš ten negrįžta be medalių, apdovanojimų ir įspūdžių.
Tolimiausios šalys, kurias aplankė gimnastės – Izraelis ir Ispanija.
Tik mama gali pasakyti tiesą
Užklausus vienos iš dabartinių gimnasčių mamos Raimondos Žvaginienės apie nenuilstančią ir pilną idėjų trenerę Renatą, ji pasako: „Manau ji yra tokia, kokia ir turi būti – reikli savo sportininkėms, bet tuo pačiu ir labai mylinti. Mano dukra pradėjo lankyti treniruotes, kai jai buvo 3 metai ir 6 mėnesiai. Tuo metu ji buvo jauniausia iš gimnasčių. Bijojau, kad nelankys, nes sunkiai priprasdavo prie nepažįstamų žmonių. Treniruotės vykdavo uždaros, be tėvų. O ir trenerė atrodė griežta. Iš salės dukrytė po treniruočių išeidavo su ašaromis, bet, kai paklausdavau ar eis kitą kartą, vis sakydavo: „Taip.“
Dukra ne kartą apsiašarojusi ir pikta eidavo persirengti, bet visada su džiaugsmu nubėgdavo atsisveikinti su trenere.“
Raimonda su ašaromis akyse prisimena, kaip per nuostabiai suorganizuotą Kalėdinį renginį, jaudinosi dėl savo mažylės, kuri po pasirodymo laukė apdovanojimo, šaukdama per visą salę: „Mamą aš ir noriu gauti medalį.“
„Ir štai, – dalinasi tuo metu apėmusiu jauduliu jauna mama Raimonda, – mano dukrytė tapo „Mažiausiąja špagato princese". Ją apdovanojo medaliu. Aš tikrai niekada nebuvau mačiusi laimingesnės savo dukters, ji taip didžiavosi savimi. Trenerė apgalvojo viską iki smulkmenų.
Gal kam ir atrodo, kad kas čia tokio? O aš sakau – toks paskatinimas ir dėmesys yra nuostabus. Jis padeda vaikui pasitikėti savimi, augti ir tobulėti. Ir tai dėka trenerės Renatos.“
Tai tik vienos iš daugelio mamų pasisakymas, bet Lietuvos išeivė Jūratė Gembutienė, išvykusi su šeima gyventi į Airiją jau prieš penkiolika metų, pasakoja apie kitaip.
Jūratė, prieš išvykstant atėjusi atsisveikinti su trenere, prisimena jos stiprų apsikabinimą, ašaras akyse ir tylų prisipažinimą: „Kaip man jūsų trūks...“
„Mano dukra Paulina, ne tik viena iš gimnasčių, bet ir viena iš laimingųjų, kuriai teko laimė pabūti trenerės Renatos auklėtine. Mes išvykome iš Lietuvos, kai dukrai buvo devyneri. Tai buvo tragedija ne tik jai, bet ir man. Nieko niekada nesigailėjau išvykusi į užsienį taip, kaip ryšio su trenere ir jos vadovaujamu sportu. Aš buvau viena iš tų mamų, kuri su Renata palaikiau ir vis dar palaikau glaudų ryšį. Kiekvieną kartą grįžus man į Lietuvą, mums susitikus, pasijuntame taip, lyg niekada ir nebuvome išsiskyrusios. Ji buvo ne tik mama mano vaikui, bet ir draugė, bei pavyzdys man.“
Paulinai, buvusiai gimnastei, šiuo metu dvidešimt ketveri, bet ji Renatos kitaip ir ne vadina kaip trenere. Jos atmintyje išliko Renatos reiklus tonas, priverčiantis dirbti, ir be galo šiltas, jaukus juokas.
„Ji visada buvo man kaip antra mama,“ – sako Paulina.
COVID– 19 palietė viso pasaulio žmones, ne išimtis ir gimnastės
„Šiais metais balandžio pradžioje turėjome skristi į Kipre organizuojamas varžybas, bet mus sustabdė pasaulinė pandemija.
Šiaip mano mergytėms tolima kelionė yra ir į Latviją, nes taip jos pirmą kartą be mamos vyksta į turnyrą. Išvykusi su būriu mergaičių, visada stengiuosi, kad jos pamatytų ne tik salę ir varžybas, bet organizuoju tikrą kelionę su ekskursijomis, parodomis ir kultūriniais renginiais. Noriu, kad kelionė būtų įsimintina. Tikiuosi (dažniausiai taip ir būna), kad gimnasčių tėvai įvertina mano darbą ne tik kaip trenerės.“
Net ir pandemijos metu, pilna optimizmo trenerė Renata nenustoja dirbti su savo gimnastėmis. Nors jos ir negali susirinkti salėje, renkasi prie namų kompiuterių ir atlieka užduotis nuotoliniu būdu. Kiekvieną dieną trenerė Facebook‘o paskyroje pasidalina sukurtais filmukais su mergaičių treniruotėmis namuose.
Balandžio 25–26 dienomis nuotoliniu būdu įvyko KARANTINO meninės gimnastikos turnyras -2020.
„Tikriausiai pirmas ir vienintelis mano gyvenime buvo toks turnyras“ – juokiasi trenerė, ką tik paštomatu išsiuntusi prizus savo mažosioms nugalėtojoms.
Trenerė Renata tikrai turi kuo didžiuotis – ir ne tik gausia gimnasčių šeima, bet ir pačios rengiamu menines gimnastikos „KREGŽDUTĖS“ turnyru, kuris paprastai vyksta gegužės gale ir kurio visada laukia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio gimnastės.
Bet, kaip nebūtų gaila, apie dviem šimtams gimnasčių šį kartą teks laukti iki lapkričio mėnesio, nes šis 13–asis tarptautinis turnyras nukeliamas į rudenį dėl koronos viruso pandemijos.
„Daug turėjome planų, bet daug ko turėjome ir atsisakyti. Visai prieš paskelbiant karantiną, šeštadienį turėjome važiuoti į Tarptautinį meninės gimnastikos turnyrą vykstantį Kaune, o ketvirtadienį kontrolinių varžybų metu, turėjau pasakyti, kad nebevyksime, – dalinasi visai nesenais prisiminimais trenerė. – Visos su kostiumėliais, pasipuošusios... Gaila... Mamos net šokoladų nupirko, kad nebūtų nusiminusios.“
Niekas negali sustabdyti žmogaus optimisto
Viena iš Renatos kolegių ją vadina „Energizer“, nes jos galvoje pilna visokių idėjų, kurias visada stengiasi realizuoti.
Nesustabdė Renatos ir pandemija. Viena iš paskutinių jos idėjų – tai projektas mamų dienai „SU MAMA SPORTUOJA VISA ŠEIMA.“ Tai gimnasčių ir jų mamų gimnastikos pratimai kartu.
„Ar esu antra gimnasčių mama? – vos kone pusę pasaulio apvažiavusi, vienturtės dukros Linos mama ir trimečio anūko močiutė nusišypso. – Tai, kad tokia ir esu... Nuo mažens joms nosį valau. Niekada nebūnu aukščiau vaikų, bet ir nenusileidžiu iki jų lygio. Jaučiu, kad vaikai mane myli. Tai neabejotinas atsakas į mano meilę jiems. Gimnastės – mano gyvenimo dalis, ir tai man yra natūralu. Taip, tikrai galiu pasakyti, kad esu antra jų mama.“
Renata moteris, mama, močiutė, trenerė ir svarbiausia auginanti ŽMONES...
Užbaigiant Deivinos Orchidės (Jūratės Gembutienės) žodžiais – „Motina ne ta, kuri suteikia tik gyvybę, bet ta, kuri užaugina ŽMOGŲ“, pozityvių naujienų LAIKAS TAU kolektyvas nori palinkėti visoms Motinoms sulaukti savo mažųjų ar jau didelių ŽMONIŲ apkabinimų.
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).