• Deivina Orchidė

Meilės laiškas Tau

Kartais visą gyvenimą ieškome to tikro savojo TU ir stengiamės tikėti, kad jis kažkur šalia, kažkur visai arti ir kaip negaila kartais net prasilenkiame su juo, bet kartais … tiesiog padedame daugtaškį.

Štai, aš viena jaukiame kambaryje. Balandžio saulė skverbiasi pro švariai nuvalytą langą ir žaidžia zuikučiais ant baltutėlio lapo. Man jie netrukdo, nors rašau laišką ir ne šiaip sau laišką – meilės laišką. Noriu išreikšti drąsiai jausmus, bet susimąstau: „O kam?“

Išties ir kam, ir koks tikslas?

– Ar dar yra įmanoma savirealizacija meilėje? – garsiai paklausiu savęs. – Jei ne, tai iš tikrųjų kam šis laiškas?

Nulis! Atsakymo nėra!

O gal man atimta paskutinė galimybė mylėti, nebejausti meilės kvapo, skonio? Gal viskas jau išbarstyta, lyg nuo rudens nukritę ir žolėje besimėtantys parudavę kaštonai? Gal!

Bet vis viena rašau! Rašau adresatui be vardo. Rašau tam, kurio niekada nebuvo, kurio nėra, kurio niekada gal ir nebus. Ar aš tikiu tuo? Nežinau, bet rašau ir tiek.


„Mano mielasis, mano akių šviesa, mano minčių laime,

Rašau Tau, nes žinau, jog Tu turėjai būti mano uola prie kurios būčiau galėjusi atsiremti, man prireikus pagalbos. Nesakai, kad nebuvai. Tikrai buvai, tik... ne ta uola. Oi, ne! Greičiau Tu buvai vanduo, gal net kaktuso dyglys. Netgi Tavo veidas nebuvo toks, koks turėtų būti žmogaus, kuris turėjo būti šalia. O ir poelgiai buvo keisti, toli gražu ne tokie kokius aš mačiau savo svajose – jie buvo beverčiai. O kaip apie bučininius? Kiek pamenu – kartūs... Daug ką galėjau iškentėti, bet pabėgau, nes negalėjau Tau leisti būti tuo, kuo nebuvai.

Bėgau, nors gal turėjau eiti, neskubėti, bet vis vien bėgau nuo Tavęs pas kitą Tave. Bėgau...


Bėgu dar ir dabar, bet kaip nekeista netikėtai atsimušu tiesiai Tau į krūtinę ir štai matau dangaus žydrumo akis. Jos tokios pat, kurias aš matydavau savo svajose. Ir šypsena – tokia saldi, tokia, kurią regėjau sapnuose. Mm... Lūpos! Jos – veržlios ir ištroškusios mano bučinių. Todėl leidžiu būti bučiuojama. Jaučiu, kaip Tu virpi, kaip geiduliu apsivainikavusios Tavo šiltos rankos slysta mano liemeniu.

– Tai Tu! – sušnibždu kažkur Tau į lūpas.

– Taip, – atsakai.

O man saldu... Be galo saldu...

„Atgimimas!“ – mintyse net suvirpu.

– Kieno? – garsiai paklausi Tu.

„Mano jausmų…“ – mintyse ir vėl sumurmu.

Tu tik šypteli (matyt išgirdai).

Ieškau Tavo rankų ir randu (jos kūdikio švelnumo). Brūkšteliu Tavo pirštais ir mintys it žaibas: „Dešinė... Bevardis... Žiedas!“

Atšoku.

– Tu? Ne! Tu nemano Tu! – išrėkiu.

O tu lieki ir nejudi, nes Tu ne mano Tu.


O aš ir vėl bėgu…

Bėgu ir verkiu lyg vaikas dėl pamiršto gimtadienio. Bėgu tolyn nuo Tavęs, bėgu į ateitį. Bėgu ten, kur būsiu su dar kitokiu Tavimi, kur mes laimingi vartysimės pieno baltumo pataluose ir juoksimės iki ašarų iš niekniekių. Ten glamonėsiu tavo nugarą ir klausysiu istorijų pagardintu dainuojančiu akcentu.

Bet...

Ne jau dabar matau, kaip mes kartu kristume nuo kalno viršūnės į bedugnę. Tikrai tai matau! O matau todėl, jog žinau, kad ten būsi ne tas tikras Tu. Tai bus tik mano vaizduotės vaisius, tik tuščias noras, kad būtum Tu.


Tai va, mano mielasis, mano akių šviesa, mano minčių laime, Tu buvai, esi ir būsi, bet visuomet ne tuo veidu, ne tomis rankomis, ne tomis akimis. Tiesiog ne tas tikras TU!

Ne! Ne atsisveikinu su savo svajone sutikti tą tikrąjį Tave. Atsisveikinu su tuo netikru Tavimi.

Ar tikiu, kad praėjai pro šalį?

Ar tikiu, kad kažkur netoliese alsuoji man į nugarą?

Ar tikiu, kad kada nors prieisi ir pažvelgsi tikromis akimis?

Taip! Taip! Taip!

Kas aš, jei netikėsiu, kad esi TU? Todėl tikiu!

Laukiu Tavęs mano mielas tikras TU.“


Liežuviu perbraukiu voko lipnųjį kraštą ir kaip visuomet krašteliu įsipjaunu į lūpą : „Ai, niekis!“ Užklijuoju ir uždedu, ką tik raudonai nudažytų lūpų atspaudą lyg raktą nuo širdies. Atverčiu, užrašau adresatą: „ TAU… “ ir išsiunčiu eilinį meilės laišką į niekur...“


Ar tikėjau, kad kada nors ateis tas tikras TAS, kurį galėčiau pavadinti – „Mano TU“? Bijojau tuo tikėti, bet jis atėjo ir, kai atėjo nebebuvo klausimo kas jame negerai, nes matau kas jame – mano tikrame TU – yra gerai.


O ar jūs suradote tą tikrą TU?


Deivina Orchidė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas

straipsnio viršuje).

Peržiūrų: 4Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską