LAIMĖS KELIU, arba drugelis išskrenda ieškoti spalvų...

– Mama, ar Tau neramu? Tu gi žinai, aš neliksiu gimtajame mieste. Ir ne tik todėl, kad čia nėra man svarbių studijų. Noriu kažko naujo... – Dukros balsas išdavė jaudulį. Padėjusi į šalį knygą, brandaus amžiaus moteris nusiėmė akinius ir, paglosčiusi žvilgsniu savo jauniausią vaiką, tyliai užbaigė dukros sakinį:

– Nori pokyčių, dukryte. Suprantu Tave. Užaugai. – Lyg kalbėdama su savimi, tęsė:

– Mano skaidriam tarsi krištolas drugeliui reikia spalvų... Jam norisi skristi iš jaukių namų, kad pasipuoštų įvairiaspalviais nuotykiais, kitaip tariant, – asmenine patirtimi, kuri subrandins ir įkvėps gyventi, drąsiai žvelgiant į Pasaulį. Ir tai nuostabu! – Pati nustebo, išgirdusi savo džiugią intonaciją, nes nepaprastai sunku buvo priprasti prie minties, kad netrukus kartu su vasara teks išlydėti iš namų paskutinį vaiką.

©️ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Po tylios, ilgokai užsitęsusios akimirkos prisiminė dukros pateiktą klausimą.

– Ar man neramu? Žinoma. Išlydėdama iš namų Tavo seseris, jaudinausi tik dėl jų: kad būtų saugu, kad lydėtų sėkmė, kad būtų kuo tiesesnis kelias gražių svajonių link... Dabar šie jausmai irgi gyvi, tačiau dar ryškesni, jautresni. – Bandydama nuvyti užplūstantį jaudulį, giliai įkvėpė ir kalbėjo toliau:

– Gal taip nerimauju todėl, kad dabar mudvi abi stovime lyg prieš uždarytas duris ir nežinome, kas už jų mūsų laukia. Kokia spalvų paletė? Nežinomybės geriausia draugė – juoda baimė, o šios akys – didžiulės... Tačiau egzistuoja baltai švytinti drąsa, kuri suteikia jėgų praverti duris ir pasitikti realybę su šypsena ir, kiek įmanoma, ramiau. Puiku, kad abi mėgstame baltą spalvą.

– Taip. Ant baltos spalvos lengva piešti. Ir spalvos ryškesnės... Viskas bus gerai, mamyte, – dukros žodžiai jaudino.

– Viskas bus gerai, – moteris pakartojo ir mįslingai pridūrė: – Ir viskas bus kitaip. Tačiau, kaip priimsime pokyčius, priklausys tik nuo mūsų pačių požiūrio į konkrečias situacijas. Nežinau, ar reikalinga mano patirtis, nes Tu, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, savo ateitį nori kurti pati. Be mamiškų patarimų. Tad tik pasidalysiu, o Tau palieku teisę išgirsti arba pamiršti. Nuėjau jau netrumpą gyvenimo kelią. Iki dabar kiekvieną, net ir patį nemaloniausią, įvykį vertinu priimdama lyg nuostabią dovaną – svarbią pamoką, kuri augina. Žinoma, norėtųsi, kad jų mano gyvenime būtų buvę mažiau. Tačiau labai noriu tikėti, jog tų skaudžių pamokų buvo gausu tik dėl gražesnės Jūsų – mano dukrų – lemties: „Jei tik galėčiau, pasaulyje laimingam užrakinčiau, apliečiau išsipildymo šviesa... Tiesa. Jei tik galėčiau...“.

– Žinau, kad, jei tik galėtum, apsaugotum mus. Ačiū Tau, mama. Tačiau puikiai suprantu, kad akmenukus nuo savo kelio į laimę turėsiu nusirinkti pati. O gal rasiu, kas padės?! – Dukra paslaptingai šyptelėjo.

– Te taip ir bus, mieloji! Ir te tie akmenukai bus pakankamai lengvi ir randami tik todėl, kad leistų Tau patikėti šalia gyvenančia laime. Nes nerasiu skaidresnės tiesos nei Edisono: „Nėra kelio į laimę, laimė ir yra kelias.“ Te Tavo laimės kelias spindi pačiomis šviesiausiomis spalvomis.

– Mylima mano mergyte, jaučiu, kad netrukus ir Tavo skaidrūs sparnai taps įspūdingi – pasipuoši nuostabiausiais atspalviais. Kaip ir Tavo seserys. O aš iš toli grožėsiuosi Jumis ir visada lauksiu parskrendant į gimtuosius namus.

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).