• Vida Meilė

LAIMĖS KELIU, arba drugelis išskrenda ieškoti spalvų...

Updated: Jul 18

– Mama, ar Tau neramu? Tu gi žinai, aš neliksiu gimtajame mieste. Ir ne tik todėl, kad čia nėra man svarbių studijų. Noriu kažko naujo... – Dukros balsas išdavė jaudulį. Padėjusi į šalį knygą, brandaus amžiaus moteris nusiėmė akinius ir, paglosčiusi žvilgsniu savo jauniausią vaiką, tyliai užbaigė dukros sakinį:

– Nori pokyčių, dukryte. Suprantu Tave. Užaugai. Lyg kalbėdama su savimi, tęsė:

– Mano skaidriam tarsi krištolas drugeliui reikia spalvų... Jam norisi skristi iš jaukių namų, kad pasipuoštų įvairiaspalviais nuotykiais, kitaip tariant, – asmenine patirtimi, kuri subrandins ir įkvėps gyventi, drąsiai žvelgiant į Pasaulį. Ir tai nuostabu! – Pati nustebo, išgirdusi savo džiugią intonaciją, nes nepaprastai sunku buvo priprasti prie minties, kad netrukus kartu su vasara teks išlydėti iš namų paskutinį vaiką.

©️ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Po tylios, ilgokai užsitęsusios akimirkos prisiminė dukros pateiktą klausimą.

– Ar man neramu? Žinoma. Išlydėdama iš namų Tavo seseris, jaudinausi tik dėl jų: kad būtų saugu, kad lydėtų sėkmė, kad būtų kuo tiesesnis kelias gražių svajonių link... Dabar šie jausmai irgi gyvi, tačiau dar ryškesni, jautresni. – Bandydama nuvyti užplūstantį jaudulį, giliai įkvėpė ir kalbėjo toliau:

– Gal taip nerimauju todėl, kad dabar mudvi abi stovime lyg prieš uždarytas duris ir nežinome, kas už jų mūsų laukia. Kokia spalvų paletė? Nežinomybės geriausia draugė – juoda baimė, o šios akys – didžiulės... Tačiau egzistuoja baltai švytinti drąsa, kuri suteikia jėgų praverti duris ir pasitikti realybę su šypsena ir, kiek įmanoma, ramiau. Puiku, kad abi mėgstame baltą spalvą.


– Taip. Ant baltos spalvos lengva piešti. Ir spalvos ryškesnės... Viskas bus gerai, mamyte, – dukros žodžiai jaudino.

– Viskas bus gerai, – moteris pakartojo ir mįslingai pridūrė: – Ir viskas bus kitaip. Tačiau, kaip priimsime pokyčius, priklausys tik nuo mūsų pačių požiūrio į konkrečias situacijas. Nežinau, ar reikalinga mano patirtis, nes Tu, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, savo ateitį nori kurti pati. Be mamiškų patarimų. Tad tik pasidalysiu, o Tau palieku teisę išgirsti arba pamiršti. Nuėjau jau netrumpą gyvenimo kelią. Iki dabar kiekvieną, net ir patį nemaloniausią, įvykį vertinu priimdama lyg nuostabią dovaną – svarbią pamoką, kuri augina. Žinoma, norėtųsi, kad jų mano gyvenime būtų buvę mažiau. Tačiau labai noriu tikėti, jog tų skaudžių pamokų buvo gausu tik dėl gražesnės Jūsų – mano dukrų – lemties: „Jei tik galėčiau, pasaulyje laimingam užrakinčiau, apliečiau išsipildymo šviesa... Tiesa. Jei tik galėčiau...“.


– Žinau, kad, jei tik galėtum, apsaugotum mus. Ačiū Tau, mama. Tačiau puikiai suprantu, kad akmenukus nuo savo kelio į laimę turėsiu nusirinkti pati. O gal rasiu, kas padės?! – Dukra paslaptingai šyptelėjo.

Te taip ir bus, mieloji! Ir te tie akmenukai bus pakankamai lengvi ir randami tik todėl, kad leistų Tau patikėti šalia gyvenančia laime. Nes nerasiu skaidresnės tiesos nei Edisono: „Nėra kelio į laimę, laimė ir yra kelias.“ Te Tavo laimės kelias spindi pačiomis šviesiausiomis spalvomis.

– Mylima mano mergyte, jaučiu, kad netrukus ir Tavo skaidrūs sparnai taps įspūdingi – pasipuoši nuostabiausiais atspalviais. Kaip ir Tavo seserys. O aš iš toli grožėsiuosi Jumis ir visada lauksiu parskrendant į gimtuosius namus.


Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.