• Vida Meilė

KVIEČIU TAVE PUODELIO KAVOS, TĖTI!

Minčių laiškai dažnai slypi sielos soduose. Puiku, kai jie išvysta šviesą, nes tik tada atsiranda galimybė sužydėti.


Nuo mažumės girdėjau kalbant apie laiko kartu vertę. Mama dažnai mums – dukroms kartodavo: branginkite viena kitą ir negailėkite viena kitai laiko, nes tai – nuostabiausia dovana, kokią gali padovanoti žmogus žmogui.


Mamos mintis rasdavau knygose, iškilių protų pasisakymuose. Ypatingai įsiminė paskutiniai Steve'o Jobs'o žodžiai prieš jam išeinant, kuriais jis kreipėsi į kiekvieną, sakydamas, jog nesvarbu, kiek Tau metų ir ką Tu pasiekei, Tavo lobis – tai meilė šeimai, širdies žmogui, artimiesiems, draugams... Ir laikas, skirtas jiems.


Galbūt būtent tai įtakojo mano sprendimą?..


Man buvo tik treji, kai išsiskyrė mūsų gyvenimai. Dažnai klausdavau savęs: „Kodėl? Kodėl tėčiai, išeidami iš namų, pasmerkia savo vaikus laukimui?" Kai Tu, tėti, išėjai, pykau ant visų aplink: ant mamos, ant sesučių... Tai žinau iš jų atminimų. Tikriausiai pykau ir ant Tavęs. Nepamenu.


Tačiau laikas lyg vandenynas - nugramzdina ir tamsius, ir šviesius prisiminimus, lyg gintarus į dugną, ir prireikia sukelti didžiulį bangavimą, kad juos išmestų į krantą. Esu dėkinga mamai, kuri, dalindamasi gražiomis mūsų gyvenimo akimirkomis, padėdavo man surasti šviesuolius. Ji vis kartodavo, kad aš Tau, tėti, esu labai svarbi, kad Tu myli mane. Tikėjau, nes to troškau. Tik žodžiai be spalvotų pojūčių, lyg šešėliai tamsoje, dingsta laike...


Šiandien esu pakankamai brandi, kad suprasčiau, jog artumas ir gilūs jausmai tarp žmonių atsiranda tik bendraujant. Mudviejų, tėti, patirtis – skurdoka. Vaikystėje reti susitikimai su Tavimi sukeldavo tik didžiulį stresą ir, jei ne mamos palaikymas, manyje gyvenanti baimė būtų užvėrusi visas duris mums pasimatyti dar kartą. Paauglystėje – laikas kartu pietaujant ir pietų metu apsikeičiant vos keliais, įprastais svetimiems žmonėms, sakiniais: „Kaip Tau sekasi?" „Kas naujo?" Atsakymas visada tas pats: „Viskas gerai."


Puikiai suprantu vaikų namuose augančius vaikus. Panašiai jaučiamės ir mes – augantys be vieno iš tėvų. Norime pažinti savo gimdytojus ir būti Jiems reikalingi. Nepasislėpti ir man po savo jausmų šydu. Ilgėjausi Tavęs visada. Todėl, sulaukus pilnametystės, nusprendžiau žengti žingsnį link norimų pokyčių. Kaip tik pasitaikė puiki proga – dviguba šventė, į kurią buvau pakviesta, – Tavo gimtadienis ir Naujųjų metų sutikimas.


Į Tavo namus vykau nerimaudama. 15-ka metų – didelis atstumas... Ramino tai, kad Tavo asmeninės šventės proga vežiau brangią dovaną! Brangią man. Vyliausi, kad ji bus brangi ir Tau: suplanuotas būsimas mūsų laikas kartu ir galimybė suartėti susipažįstant. Kada, jei ne dabar: naujo laikotarpio pradžia ir be tarpininkų – tik mudviejų sprendimu.


Šventėje nepasijutau sava. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad nesilinksminau, tačiau didžiąją šventės dalį praleidau stebėdama Tave. Pusamžis, gana simpatiškas, stilingai apsirengęs vyras; lengvai bendraujantis su svečiais – dalinantis šmaikščias frazes, sukeliančias aplinkiniams nuoširdų juoką, žarstantis komplimentus ir karštus žvilgsnius vakaro viešnioms bei negailintis dėmesio savo naujai moteriai. Atsipalaidavęs... iki susitinkant mūsų žvilgsniams. Skaudu buvo susitaikyti, kad jie visi – artimesni nei aš – Tavo dukra, tačiau dar skausmingiau buvo perskaityti Tavo žvilgsnyje baimę, gal gėdą, o gal tylų rūpestį manimi? Slėpdavau savąsias akis, kad neišsilietų didžiuliais liūdesio ežerais...

©️ Nuotrauka Kinga Cichewicz

Šiandien, praėjus metams po paskutinio mūsų laiko „kartu“, klausiu savęs, nes Tavęs pasiteirauti taip ir neišdrįsau: Kažin ar mano dovana Tau patiko? Ar ją išpakavai, nes padovanojus skubėjai slėpti, tarsi mano užrašytos mintys būtų virtusios įkaitusiomis laužo žiežirbomis ir deginusios Tavo rankas? Jei vis tik išpakavai, ar skyrei laiko išsiaiškinti, kas tai? Jei taip, ar pajautei, kiek vilčių tame mini žemėlapyje? Ar supratai, kad galbūt tai paskutinė galimybė mums suartėti? Gal nusivylei tokiu mano dėmesiu? Juk mano dovanoje neradai įprastų jubiliejinių pinigų, nebuvo nieko materialaus, kuo galėtum pasididžiuoti prieš kitus. Ten buvo tik idėjos praleisti laiką su manimi – Tavo dukra. Vyliausi artimiau susipažinti, darant dalykus, kurie patinka man. Gal būtų patikę ir Tau... Miela būtų sužinoti, kas Tau patinka.


Su artėjančiais Naujaisiais, tėti! Būk sveikas!

Su vis dar rusenančia viltimi Tave pažinti Tavo dukra


Ištrauka iš Prisiminimų voratinklis

Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

69 views0 comments

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.