• Vida Meilė

Kviečiu arbatos su vilties šokio prieskoniu... POKALBIS SU BALERINA AUDRONE OŽELYTE-ŽEMAITIENE

Updated: May 12


Kauno valstybinio muzikinio teatro balerinos Audronės Oželytės-Žemaitienės gyvenimo kelias (1981-2001 m.) nebuvo lengvas. Taip, jis buvo nuklotas rožėmis, kurios krisdavo ant scenos po kiekvieno balerinos pasirodymo. Šių nuostabių gėlių aromatas, deja, ir spygliai juntami ir šiandien...


Viskas, ką darai be meilės, – nuodėmė


Ar myliu savo profesiją? Tikrai taip. Man labai pasisekė. Aš dirbau, nemanydama, kad tai darbas. Greičiau – pomėgis. Nes šokis – tai „gera liga“ ir visam gyvenimui...


Legendinė Mata Hari yra pasakiusi: „Šokis – tai poema, o kiekvienas jo judesys – žodis“. Negalėdama kolegų pasveikinti piruetu, sveikinu žodžiu su TARPTAUTINE ŠOKIO DIENA.


Nuo pirmo spektaklio iki atsisveikinimo su balerinos karjera...


...patys gražiausi mano gyvenimo metai. Nuotraukų kompozicijoje - akimirkos iš 1981-2001 metų Kauno valstybinio teatro repertuaro - baletų, miuziklų, operečių, operų, koncertų. Asmeninėse nuotraukose: baleto pedagogė Milda Stepukaitė-Narbutienė, tuometinis teatro direktorius, režisierius šviesaus atminimo Gintas Žilys, aš ir kiti mano kolegos.

Asmeninės savybės visada groja pirmu smuiku


Ne tokia kukli, kokia buvau jaunystėje. Tada mes visi – sovietmečio vaikai – saviverte pasigirti negalėjome. Mes tikėjome viena iš tiesų, kad kuklumas – puošia. Sutinku su tuo ir dabar, tik patirtis rodo, jog kuklumas kelyje į sėkmę – lyg ašaka gerklėje.


Kantri siekiant tikslo. Ši savybė ugdyta nuo mažumės: šešias dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro šokio spektaklių repeticijos, o sekmadieniais – du spektakliai.


Ir užsispyrusi. Tėvams neturint galimybės, būdama šešerių taip stipriai norėjau šokti, kad viena važiuodavau į baleto pamokas, tada vykusias Mokytojų namuose (dabar – Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune). Laikiausi duoto žodžio mamai – prašydavau suaugusiųjų, kad pervestų per didmiesčio gatvę.


Užsispyrimas ir kantrybė man labai padėjo, kai į mano gyvenimą pasibeldė baisiausias svečias – vėžys (2013 m.). Meluosiu, jei sakysiu, kad tada buvo sunku. Buvo nežmoniškai sunku... suvokti, susitaikyti, iškęsti, atsikelti. Kylu kasdien. Po truputį.

Tačiau jaučiuosi pilna. Pilna energijos, jaunystės, džiugesio. Tai – trijų vaikučių dovana. Dovana, atėjusi į mano gyvenimą netikėtai, kai man šiandien labai brangiais tapusių artimųjų šeimoje gimusiems mažyliams prireikė močiutės. Tie mažutėliai, suteikiantys man tiek beribio džiaugsmo, net neįsivaizduoja, kiek man suteikė jėgų ir noro gyventi.


Pozityvi. Svajoju būti arčiau baleto – mokyti vaikus šokio...

Svajoju ir l i n k i u kiekvienam tautiečiui mėgautis paprastais, gražiais dalykais. Juk grožis slypi paprastume. Nesant galimybei keliauti po užsienio šalis, geriau pažinti Lietuvą. Juk gyvename tokioje gražioje šalyje...


Aš pati turiu „savo“ rojaus kampelį. Būtent šioje erdvėje susilieja visa, kas suteikia atgaivą mano sielai: M. K. Čiurlionio paveikslai ir nuostabios abi jo simfonijos „Jūra“ ir „Miške“. „Kunigiškės. Mano dievinama jūra. Besileidžianti saulė. Kopos. Pušis, kurios briaunotą kamieną jaučiu savo nugara, o galvą užvertusi regiu iš jo išaugusius du liaunus stiebus... Primenančius mano pačios du gyvenimus: prieš ir po.“


Nėra to blogo, kas neišeitų į gera


Tiesa, kad jei skausmas žmogaus nenužudo, tai jį subrandina. Man liga parodė tikrąsias vertybes.

Liga, panašiai kaip ir šiuo laikotarpiu visus pasauliečius privertęs sustoti korona virusas, man sušuko „Sustok“. Gerokai stabtelėjęs laikas ir lėtas tempas dėl neįgalumo parodė tiek stebuklų... Pamačiau, kaip ateina pavasaris! Palengva vaikštinėdama Kauno gatvėmis, magija kvepiančia kaštonų alėja, stebėjau didžiulius sakuotus pumpurus, besistiebiančius į saulę pro tamsiai žalią lapiją. Rodos, tik sakuoti pumpurai, o kiek juose jėgos..., kad sužydėtų, taptų matomi ir džiugintų praeivius kerinčiomis žmogaus akį baltomis, raudonomis, geltonomis žvakėmis.


Išdidūs kaštonų žiedai lyg kvietė iškelti aukščiau galvą ir patikėti, jog turiu savyje Kūrėjo suteiktų dovanų, kuriomis galiu ir turiu dalintis. Džiuginau kitus kompozicijų puokštėmis iš įvairių dirbtinių gėlių, įrengtu mūsų šeimai ir namo kaimynams „žydinčiu poilsio sodeliu“ po daugiabučio balkonais. Dalinau ir dalinu savo meilę artimiausiems – savo brangiai mamytei (86 m.), mielam vyrui Vidmantui – kartu pasitikome jau 32-ąjį pavasarį, mūsų vaikams – dukrai ir sūnui, kuriais labai didžiuojuosi, tikriems draugams. Negailiu dėmesio ir šilumos mielam augintiniui – grynaveisliui papiljonų veislės šuniukui.


Supratau, kas yra tikras draugas. Karti tiesa, kad kai kurie iš jų tapo tik prisiminimu. Keturios mano draugės ir šeima ėjo kartu su manimi visu skaudžiausiu man keliu. Tiesa, ši žiauri liga atvedė į mano gyvenimą ir naujų – ypatingai gražių savo siela žmonių. Viena iš jų – Deivina Orchidė, knygos „Palieski angelo sparnu“ autorė, remianti fondą „Mamų uniją“, kuris rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais ir jų šeimomis. Man ši akcija artima, todėl prisijungiau ir aš, dalyvaudama knygų mugėje, pristatant šį unikalų kūrinį.


Atsirado to pačio brangaus laiko pomėgiams. Kai susirgau, man reikalingos buvo tik teigiamos emocijos... Skaičiau pasakas suaugusiems – lengvus meilės romanus, vėliau grįžau prie mano mėgstamų gilesnių temų, kurios siuntė vieną žinutę po kitos: ragino ieškoti kelio į šviesą, priminė, kad turiu tik vieną pasirinkimą – nekęsti arba dėkoti, ir, apskritai, kad gyvenimas gali būti geras, jeigu aš pati taip nuspręsiu. Labai daug vertingų pamokų iš vieno paprasto, tačiau laimingo žmogaus – be rankų ir kojų.


Svarbiausia žinutė, kuri įsmigo taip giliai, – ją lyg mantrą kartoju kasdien, tai – gyvenime svarbiausia ne turėti, o būti. Materialūs dalykai liko reikalingi tik tiek, kiek svarbu čia ir dabar.


Įžiebė viltį mėgstamiausio rašytojo, pamokslininko Niko Vuičičiaus (Nicholas James Vujicic) gyvenimo pavyzdys, aprašytas jo paties knygose „Meilė be ribų“, „Gyvenimas be ribų“, „Be ribų“ ir kt. Dabar žinau, kad ribų nėra – nereikia būti tobulam, kad rastum tobulą meilę... Apie tai – gal kitą kartą.


Žmonės ir mene rastos žinutės keitė ne tik vertybes. Keičiausi aš pati, keitėsi mano aplinka. Suradau tikėjimą, kuris gal ir neatitinka krikščionybės taisyklių, tačiau yra nuoširdus iki nusižeminimo Viešpačiui su padėka mane globojusiems žmonėms sunkiu man metu, baltiesiems angelams – gydytojams ir, žinoma, mano artimiausiems... Meldžiu, kad tik nebūtų blogiau.

Audronė Oželytė-Žemaitienė © iš asmeninio archyvo

Prisimenant praėjusią profesinę šventę - LIETUVOS MEDICINOS DARBUOTOJŲ DIENĄ, nuoširdžiai SVEIKINU ir LENKIUOSI

Gydytojui Sauliui Kalibatui, kuris, grimztant į nevilties liūną, apgaubdavo mane ramybe, kuri vertė pasijusti lyg mamos glėbyje.


Savo daktarytei – onkologei Linai Saltonaitei (Herceptino studija – 18 dozių), kuri, kaskart mane išvydusi, apliedavo šypsena lyg spindinčia saule ir padovanodavo tai dienai vilties spindulį.

Auksinių rankų savininkui – profesoriui A. Boguševičiui.

Visiems gydytojams, mylintiems savo profesiją ir mus, – pacientus.

AČIŪ Jums už Jūsų gerumą!


Nuoširdžiai dėkoju Jums, gerbiama Audrone, už jautrų ir kupiną vilties pokalbį. Linkiu sveikatos, ramybės ir išlikti jaunatviškai bei pozityviai!


Audronę Oželytę-Žemaitienę kalbino ir straipsnį parengė

Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

323 views1 comment

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.