Kviečiu arbatos su svajonių prieskoniu... ŽINUTĖ TAU

© Dariaus Bashar nuotrauka

Naujajame Testamente Kristus pasakęs: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.“ biblija.lt

Ar tikrai savam kieme pranašu nebūsi? Ar tikrai artimųjų gebėjimai mums neįdomūs? Ar esame karūnuoti, norėdami, kad mus pažintų – suprastų mūsų siunčiamą žinutę?

- Man skauda sielą... Ir tas skausmas toks didelis... Tarsi baimė. Pameni turbūt ir Tu?.. Toks pat jausmas, kaip tada, kai penkiametė pasiklydau per Jūros šventę beribėje žmonių minioje. Visi tokie dideli. Žvelgiau iškėlusi galvą ir šaukiau, tačiau niekas manęs negirdėjo. Stiebiausi, kad įkvėpčiau gaivaus oro, tačiau supratau dar tada, kad nepasieksiu mano vaizduotėje milžinais virtusių žmonių. Ir dabar jaučiuosi lyg ta penkiametė...

- Kvėpuok. Viskas gerai. Surado tave. Ir tu nesi kalta, nei, kad pasiklydai, nei dabar. ...Neturėtum taip giliai įsijausti į kiekvieną prisiminimą, neturėtum taip jautriai reaguoti į kiekvieną išgirstą sakinį. Tai tave gali nužudyti...

- Gal..? Tačiau aš - tokia. Ne visada, tačiau kartais man tai net padeda. Pavyzdžiui, bendraujant su žmogumi. Juk tik atidžiai klausant jo ir bandant pajausti, galima suprasti, kokią žinutę jis nori perduoti... Ir pati siunčiu žinutes, vieną po kitos..., tik ne visada jos pasiekia adresatus.

- Beveik visuose kūriniuose jaučiu tavo ilgesį ir beribę šilumą dukroms... Jaučiu ir tada, kai glostai žvilgsniu įrėmintus jų atvirlaiškius. Pastebiu ir tai, kad vis iš naujo skaitydama juos, kaip ir klausydamasi dukrų mielo čiauškėjimo, ieškai tarp eilučių paslėptų užuominų apie jų tikruosius pojūčius. Ir, greičiausiai, be reikalo būgštauji, nes jos su tavimi - atviros.

- Taip, tikrai. Man pasisekė su dukromis. Nepaprastai džiaugiuosi dėl mus siejamo artimo emocinio ryšio. Mūsų pokalbiai ištįsta, lyg ką tik susuktas medus – dažnai prarandame laiko pojūtį. Tik metams bėgant pastebiu pradedantį ryškėti atstumą... Gal tai dėl to, kad visos keičiamės... skirtinga aplinka, kitokie žmonės, naujos patirtys, pomėgiai kiti. Ryškiausia liko kasdienybė...

- ...ir joje spindinti abipusė meilė! Kalbėdamos apie kasdienius paprastus dalykus merginos siekia nupiešti tavo vaizduotėje jų realią būtį, kad nesijaustum vieniša, pabūtum lyg šalia: pajustum jų pačių iškeptų sausainių saldumą, užuostum šviežių salotų gaivų aromatą, išgirstum tolimų didmiesčių skleidžiamus garsus... Na, ir, žinoma, kas ne tik tau, tačiau ir joms labai svarbu, - kad pasidžiaugtum jų gražiomis svajonėmis ir pasiekimais.

- Turbūt tu teisi... Tebus viskas, kaip yra, tik, kad jos būtų laimingos.

- Dukros – laimingos. Nes jos svajoja... Kažkur skaičiau, kad svajonės daro žmogų laimingesnį. Juk negali svajoti apie nemalonius dalykus.

- Taip. Nuostabu, kad mano mergaitės turi svajonių! SAVO svajonių! Svajonės įkvepia, pakelia, motyvuoja ir kviečia veikti. Svajonės pažadina ir pripildo gera energija. Svajonės suteikia sparnus.

- Svajokle Tu!

- Na, tikrai, svajonė, tai lyg kelrodė žvaigždė. Lydima tikėjimo ji virsta tikslu, o tikslas – tai jau konkretus veiksmas, kuris nukreipia įgyvendinti patį mažiausią troškimą. Juk tik dėl svajonių mes važiuojame tobulais automobiliais, skrendame lyg paukščiai, pagaliau, skalbiame nebe rankomis...

- O tave svajonės kviečia rašyti...

- Taip. Ir anksčiau paminėtas mano jautrumas čia - būtinas... Vieno mano pasakojimo herojė, perskaičiusi ištrauką iš būsimos mano prisiminimų knygos, dalinosi: „Radau save. Toks jausmas, jog įlindai į mano vidų ir viską ištraukei į paviršių. Net pati nenutuokiau, kad tai - taip svarbu man. Giliai buvau paslėpusi. Ačiū, kad parodei.“

- Sutinku, kad reikia įdėti jausmo į viską, ką darai. Pasak paties Pablo Pikaso, jis tapė daiktus taip, kaip pats juos jautė, o ne taip, kaip juos matė. Tačiau tiesa ta, kad ne visiems pavyksta išjausti taip giliai, kai pasiseka meno kūriniu perduoti pašaliečiui norimą emociją...

- Dėl to ir skauda... Ne visi pajaučia. O juk taip norisi, kad suprastų, apie ką rašau. Ir, kad pasinaudotų jau išgyventa patirtimi.

- Keistai mąstai. Pirmiausia, žmonės - įvairūs. Antra, jie – optimistai ir trečia - drąsūs. Dauguma – jauni žmonės, manantys, jog dar daug laiko turės taisyti savas klaidas, tad jų nesibijo...

- O aš bijau... Rašau seniai. Visada tai dariau tik dėl savęs. Tačiau atėjo laikas mano svajoms virsti realiomis gulbėmis ir plaukti virtualiais debesimis - dėkinga patikėjusiais manimi. Nepaprastai jaudina skaitytojų ir herojų įvertinimai. Tik neramina mintis, ar tai silpnybė, jei svajoju, kad tos gulbės nutūptų ne tik svetimų ir mažai žinomų, tačiau ir artimų žmonių širdyse. Juk ten visur aš: mano mintys, mano jausmai, mano troškimai... Tiesa, viskas apvilkta skirtingais apdarais.

- Primenu tau, kad apie artumą kalbant, kūryboje tokiais vadinami panašios sielos žmonės, o ne pagal giminystę ar draugystę.

- Negirdi mano minčių... Ar nenori išgirsti?

- Girdžiu ir suprantu tave. Kiekvienas kūrinys, kad ir mažiausiai pasisekęs, yra tavo mažytis pasiektas tikslas, vedantis link didžiosios svajonės. Artėjant link jos, tu jautiesi laiminga ir šiuo nepaprastu laimės jausmu nori pasidžiaugti bei pasidalinti su žmonėmis, kurie tau rūpi.

- Perskaitei tarp eilučių...

- Nurimk. Viskam yra paaiškinama priežastis. Ir ne viena. Tavo svajonės ir link jos žengiami žingsniai suteikia prasmę tik tavo pačios gyvenimui, tad turi susitaikyti, kad kitam žmogui gali būti tiesiog neįdomu. Kažkas perskaito ir pamiršta. Kažkas skaitydamas sugeria į save ir išjaučia, tačiau nežino apie tavo nebylų klausimą „Ar supratai, ką norėjau Tau pasakyti?“. Kažkam – per brandu – dar ne laikas. Kažkas galbūt labai skuba gyventi ir neleidžia sau džiaugtis kito svajonėmis išbarstydamas laiką savosioms... ?

- Manai, mano baimės milžinai - netikri?! Aš nesu pasipuošus puikybės karūna? - Nenorėčiau to!

Mieloji, nesi tobula, tačiau, kas dėl puikybės ar Didžiojo ego, tai - ne apie tave. Psichologai patvirtintų, kad tu tik suradai savo išdidumą – pagaliau suvokei ir pripažįsti turinti tam tikrų privalumų; vertini tai realistiškai, tačiau išdrįsti ir nuoširdžiai pasidžiaugti savo pasiekimais. Tad - šalin baimes ir abejones!

- Gera su tavimi kalbėtis, kartu ieškoti ir rasti atsakymus į neraminančius klausimus. Labiau pažinti save. Tai nepaprastai įdomu. Ir tai veda į šviesą - svajonių link.

...........................................................................................................................................................................

© Alexandra Fuller nuotrauka

- Svajok ir TU, kuris perskaitysi iki pabaigos. Nesvarbu, kur gyveni, kiek Tau metų, kuo tapai. Svajoti niekada nevėlu. Nėra Žemėje žmogaus, kuris nieko nenori, nes kiekvienas ateiname pažinti, paaugti.

Svajok. Visos svajonės, ir didelės, ir mažos – nuostabios. Svarbu nesustoti ir neišduoti savo svajonių. Juk jose – Pasaulis, kokiame Tu nori gyventi. Jose – Tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas gali tapti šedevru Tau. Ir tai svarbiausia. Svajok. (Bilskiy)

- Svajok. Ir dalinkis SAVO svajonėmis. Nes jomis Tu kažkam gali papuošti dieną. Juk ne visi skuba gyventi. Kai kurie gyvenimu mėgaujasi.

- Sustok nors akimirkai. Ir prisimink, gal Tavo gyvenime yra artimų žmonių, kurių sukurtame mene: paveiksluose, muzikoje, eilėse, rašiniuose ir kituose gražiuose meno kūriniuose ar dirbiniuose yra paslėpta žinutė TAU! Ir Kristaus palaiminimas!

Tebus palaimintos Jūsų akys, nes mato, ir Jūsų ausys, nes girdi. Tebus palaimintos Jūsų širdys, nes jaučia, ir Jūsų protas, nes supranta. Tebus palaiminta Jūsų siela, kuri nori matyti, girdėti, jausti ir suprasti. biblija.lt

K ū r ė j ų v a r d u P A D Ė K A m e n o g e r b ė j a m s !

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).