• Vida Meilė

Kviečiu arbatos su ilgesio prieskoniu... SKIRTINGOS ir PANAŠIOS

Updated: Jun 3

Sėdėjome jaukios pajūrio kavinukės atviroje stiklo verandoje. Palengva besileidžianti saulė, lyg norėdama apkabinti, pro pušų šakas tiesė į mus savo spindulius. Pušys, vėjui padedant, taip žemai nusilenkdavo, kad, rodėsi, tuoj lūš..., tačiau vėl grakščiai išsitiesdavo. Jūra skaitė savo ošiantį kūrinį...

© Chi Chen nuotrauka

Vėso. Įsisupau stipriau į pavasarinį paltą ir, norėdama pratęsti, matyt, visoms reikšmingą pokalbį, paprašiau pledų savo viešnioms ir užsakiau mums po antrą puodelį karštos erškėtrožių arbatos. Pasiūlius dar deserto, abi lyg mergiūkštės sukikeno ir, būdamos labai skirtingos, šį kartą ištarė lyg viena:

Kartosiu. Tik šį kartą.


Kodėl taip greit metus gegutė skaičiavo?


Šį vakarą pavasaris neapsupo manęs malonia šiluma, tačiau tai ir nebuvo būtina, nes šilumą ir ramybę gėriau iš nuostabių garbingo amžiaus damų, „garsiai vaikščiojančių“ savų gyvenimų labirintais. Abi mano viešnios, net pačios to nejausdamos, demonstravo aristokratišką prigimtį – tiesi nugara, šiek tiek atlošti pečiai, pakelta galva... Arbatos puodeliai jų rankose, rodos, šoko Vienos valsą, o šypsena kiekvienos veide skleidė šviesą ir tik joms vienoms žinomą paslaptį.


© Ravi Patel nuotrauka

- Nuostabiai atrodai, mieloji. Niekada neatspėčiau tavo metų, jei nežinočiau, kad Tu – mano bendraamžė. O juk jau greit mudviem gegutė pradės skaičiuoti paskutinį šimtmečio dešimtmetį... – Išgirdau švelnų Valerijos balsą. Žinojau, kaip ši lengvai komplimentus žarstanti moteris geba nuoširdžiai džiaugtis net pačia menkiausia smulkmena ir pati labai mėgsta džiuginti žmones maloniu jiems žodžiu. Žinojau ir tai, kad Elenai paprastai žodžiai yra tik žodžiai.

© Flota Westbrook nuotrauka

- Niekus šneki, Valerija. Nepyk už tą keistą žodį. Ir už tai, ką dar pasakysiu. Jei pačiai šukuoseną nors truputį pakedent... Plaukai tavo – nuostabūs... Kad man tokius!.. Jei antakius ir skruostus padažyt, lūpas ryškesne spalva pabrėžt – „numestum“ visą dešimtį. – „Geras žodis turbūt užkrečia“, pamaniau, išgirdusi iš taupios žodžiais Elenos dar vieną komplimentą Valerijai:

- Liekna lyg liepa. Iš nugaros it jauna mergina... – Dar ketino kažką pridurti, tik staiga pačios ranka palietusi lūpas ją nutildė. Liko tik ore pakibęs klausimas: – Ir kodėl taip greit metus gegutė skaičiavo?..


Skauda tiktai tą, kurį turiu


Valerijos spindinčios gerumu akys nukrypo į mane: komplimentų lavina, ilga seka dėkingumo dėl joms – „senoms“ – skiriamo laiko. Ir staiga atskriejusi mintis, kodėl jos čia:

- Tai vis rašai? Kaip laukiu, kada galėsiu paskaityti... – Valerija lyg paklausė manęs, lyg patvirtino ir „nėrė praeitin“:

- Mano Vincas, amžiną jam atilsį, mėgo eilėraščius. Skaitydavo Justino Marcinkevičiaus eiles net miške mudviem renkant grybus. Ir ilsintis pajūry po mūsų kasdienio pasivaikščiojimo iki Smiltynės ir atgal... – Ir mudvi su Elena išgirdome Valerijos lūpomis plaukiančias poeto eiles:

„Išmokau mintinai upes ir kalnus,

pagarbinau gyvenimus

ir paukščių, ir žvėrių,

vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.

O skauda tiktai tą, kurį turiu.“

Kurį laiką tylėjome, turbūt galvodamos apie paskutinės posmelio eilutės prasmę. Tylą išardė Elenos nedrąsus prisipažinimas:

- O pas mane viskas kitaip. Aš pati rašiau eilėraščius. Ir ilgus laiškus. Dažniausiai po barnių, kai negalėdavau „prisibelsti“. Savaip bandydavau prakalbinti... – Ir susigraudinusi atsivėrė dar labiau. – Matydavau, kaip Marius – teilsisi jis ramybėje – paskutinėmis savo gyvenimo dienomis išsitraukdavo mano rašliavas iš slaptojo savo stalčiaus ir skaitydavo..., ir šluostydavo atgalia ranka ašaras. O aš tyliai verkdavau... Slapčia, kad neskaudinčiau.

© Drobot Dean nuotrauka

Ir, lyg vakaro prieblandoje staiga įsižiebiant žibintams, Elena grįžo į realybę:

- Nelabai turiu, ką veikti. Malda urnoje besiilsinčiam Mariui, įprastas šokis prie viryklės, atgaivintas jaunystės hobis - mezgimas, pokalbis telefonu... Kartais dieną užpildau stebėdama pro langą žmones. Jau kelintą kartą pamatau save praeityje... Kaimynė kantriai stovi prie automobilio lyg kabykla, o jos vyrukas nesustodamas kabina ant jos pilnus krepšius. Kai ji sunkiai žengdama ant šaligatvio, neišlaikiusi pusiausvyros nuo ant švelnių jos pečių kybančio svorio vos neatvirsta atgal, jos mylimas žmogus vos spėja ištraukti rankas iš kišenių, kad ją prilaikytų. Išgirstu tarsi save sakant: „Ačiū, kad padėjai. Kitaip būčiau gal net susižeidusi...“

Valerija Elenai nebeleido tęsti:

- O aš taip gailėdavau Vinco, kai šis vienas tįsdavo iš sodo sunkiausias pintines. Nepavykdavo net slapčia jam pagelbėti – iškratydavo mano kišenes ir rastus ten obuolius susikraudavo atgal. O jei tik turėdavo laisvą ranką, vesdavo mane lyg neregę.


Gal prisiminimas apie rankos šilumą ar saugumą, gal arbatos skonis, gal kita priežastis Valerijai iššaukė nostalgiją:

- Kiekvieną rytą pabusdavau nuo erškėtrožių arbatos aromato. Rodos, tik vakar, o jau mėnesių mėnesius kaip Vinco nėr...

- O man niekas niekada nenešė arbatos. – Su vos prasiveržusia balto pavydo gaidele ištarė Elena. Karčiai šyptelėjusi pridūrė: – Išskyrus tuos kartus, kai gulėjau ligoninėje. Ir svečiuose. – Patylėjusi kokią minutę, iššovė lyg kulką prasiveržusią emociją: – Ir kodėl? Kodėl visada tik aš? Ruošiau, tempiau, valiau, tikėjau, mylėjau... Ir, kaip Elenai turbūt buvo įprasta, – elegantišku dailios rankutės mostelėjimu nuginusi atskrendantį liūdesį, pateikė savo išvadą:

- Valerija, Tau turbūt lengva buvo mylėti, nes judu su Vincu mėgote tuos pačius dalykus. – Nelaukusi atsakymo dalinosi savo pamąstymais: – Mudu su Mariumi buvome tokie skirtingi..., tačiau gal artumo vienas kitam jausmas kažkaip užpildė visas spragas. O gal meilė?

- Mieloji, aš mėgau tai, ką mėgo Vincas. Tačiau tai suvokiau tik jam palikus mane. – Valerija, ramiai išsiėmusi iš pilkos rankinės, derančios prie jos aprangos, siuvinėtą nosinaitę, palietė ja bepradedančių plaukti akių kampučius. Ir toliau leido skristi savo minčių spiečiui: – Dabar svarstau, ar tik ne būtent tai – gebėti pajausti savo žmogaus norus ir išmokti jo pomėgius paversti savais – ir yra meilė?..


Elena, šiek tiek palinkusi link Valerijos, atsargiai pasiteiravo:

- Jei nenori, neatsakyk. Tik man labai smalsu. Judu su Vincu kada nors pykdavotės?

© Pinterest nuotrauka

Valerija, neskubėdama panaikino paskutinius pyragaičio likučius, gurgkštelėjo jau atvėsusios arbatos ir tarė:

- Visiškai normalu turėti skirtingas nuomones, ypač jei tai žmogus, su kuriuo gyveni. Tačiau pyktis... Viduje kartais jausdavau tai. Tačiau niekada to neparodydavau. Nemačiau prasmės. Ką gali pakeisti pyktis? Supykus galima tik „sužeisti“ šalia esantį. Visada išlaukdavau, kol nurimdavau, o paskui kalbėdavomės... Vincas stebėdavosi, kodėl nepasakiau to iš karto. Žinau, kad tada būčiau pasakiusi ne tokiu tonu, greičiausiai aštresniu žodžiu... Ir paskui niekada nebūtų stebėjęsis mano elgesiu. O juk tai įkvepia. – Moters šypsena išsiskleidė tarsi saulės palytėtas pirmasis pavasario žiedas.


Gyvenimas – lyg vandens tėkmė, kurioje: gyvybė, mirtis, meilė, dalelytė sėkmės...


Valerija, kaip pati save pristatė, – moteris, kuriai pasisekė. Pasisekė gimti vienas kitą mylinčių tėvų šeimoje, pasisekė su puikiomis seserimis, garbingu sutuoktiniu, sveikais ir laimingais vaikais, su visais, į jos gyvenimo namus įžengusiais žmonėmis. Kiek save prisimena, visi ja rūpinosi.


- Dažnai savęs klausiu: „Kodėl visi mane mato kaip gležną daigelį? Lyg kas netyčia ims ir numins...“ O man taip norisi, kad kiti manimi patikėtų, jog ir aš pati galiu. Nes iš tiesų aš esu stipri. – Ši smulkutė moterytė, su natūralios sidabro spalvos trumpo kirpimo šukuosena, ypatingai kukliais, tačiau stilingais ir kvepiančiais švara rūbais, švelniu lyg jaunos mergaitės balsu ir miela šypsena dalinosi savo norais bei dėstė savąsias moteriško gyvenimo tiesas, kurios tekėjo lyg ramiai sruvenantis upeliuko vanduo, tik kartais užlūždamas nuo kelyje sutiktų mažesnių ar didesnių akmenukų...


Elena, skirtingai nei Valerija, negalėjo pasidžiaugti savo gyvenimo sėkme. Jos nuomonė keistai derėjo su regima prabanga – nuo madingo peruko, puikaus derinio tarp natūralios odos batų bei kašmyrinio, tikėtina, vardinio palto ir net jaunos moters akį traukiančio šalio iki išskirtinio manikiūro. Galbūt taip kompensuojamas vaikystėje išgyventas skurdas?..


Pasak šios mažutės, minkštų formų moters, kai Dievulis dalino sėkmę, ji pati turbūt stovėjo savanorių, tarnaujančių kitiems, eilėje. Elenos pašnekovės Valerijos likimo upe su akmenimis jai buvo per lengva plaukti. Elenai teko galynėtis su milžiniškais ledkalniais, pačiai iriantis audringa gyvenimo jūra. Ir tik jos tikėjimas gėriu bei tvirta valia įstengė „nesulankstyti“ stuburo nei vaikystėje gyvenant turtingoje tik vaikais šeimoje, nei ankstyvoje paauglystėje siaubingu karo laikotarpiu: kalėjime ir tremtyje... Netgi mirtis neišplėšė iš Elenos širdies gerumo ir nenuvijo šypsenos nuo jos veido. O juk beveik visiems ją palikusiems, prieš tai kantriai slaugiusi, pati paskutinį kartą užmerkė akis.


- Mirtis mano gyvenime – ne viešnia, o lyg iš kažkur staiga atklystanti giminaitė ir išsivedanti vieną po kito man brangiausius žmones: jauniausią šeimoje vaiką – broliuką, dar jaunus tėtį ir mamą, tik pradedantį savarankišką gyvenimą vienintelį sūnų, vieną po kitos seseris, abu mano gyvenimo vyrus. – Šiek tiek patylėjusi šyptelėjo ir tarsi su palengvėjimu tarė:

- Viliuosi, kad jau viskas. Dabar ji ateis tik manęs. Ir man ramu, kad nebėra nei vieno, kuris labai dėl to išgyventų... Nes nepaprastai skaudu susitaikyti praradus... – Po ilgesnės pauzės ištarti žodžiai mane sujaudino ne mažiau nei ką tik tarsi ant lėkštutės padėtas Elenos atvirumas. – Kodėl visi manė, kad aš stipri?... Aš privalėjau tokia būti, nors niekada... Niekada to nenorėjau. Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, ilgėjausi, kad nors kažkas manimi pasirūpintų... Kažkodėl net mano žmogus mylėjo mane tik žodžiais... ir burgundiško vyno spalvos rožėmis. Taip ir neišdrįsau pasakyti, kad laukiu ne tik „myliu“, ne tik gražiausios man spalvos ir skaniausio aromato žiedų... Tačiau, kad tik jis būtų...

© Robert Kneschke nuotrauka

Kad tik būtų šalia...


Klausiausi šių dviejų moterų, su skirtingomis gyvenimo patirtimis bei išoriniu grožiu, ir nuoširdžiai stebėjausi jų pozityvumu bei norų galia. Pasirodo, ateina laikas, kai turi galimybę pajusti tai, link ko tiek ilgai eini. Tik ar tada jautiesi laimingas?

© Canva nuotrauka

Valerijai – naujas etapas. Ji atranda save iš naujo... Ir tuo mėgaujasi. Jau metai, kaip išlydėjo savo vyrą – ištikimą draugą, kuris neleisdavo jai nešti daugiau nei jos pačios prakąstą obuolį arba jo paties priskintų gubojų puokštę. Ploja rankomis išmokta pamoka – informacinių technologijų pagalba bendrauti su savo vaikais ir anūkais, nes šie – toli už Atlanto ir labai retai apsilanko gimtinėje. Tiesa, šalia šios šviesių minčių moters yra daugybė galinčių ir norinčių jai padėti žmonių, tačiau dažniausiai jie išgirsta: „Aš noriu pati.“ Dabar ji, nors kūnas jau dažnokai paveda, turi progą išbandyti savo pačios galias... Tačiau viso to atsisakytų, jei tik jis būtų šalia.

© Luis Machado nuotrauka

Elenai – gedulo laikotarpis. Sunku įprasti keltis tik dėl savęs, gaminti maistą tik sau, kalbėtis dažniausiai tik su savimi... Nuoširdžiai džiaugiasi išgirdusi kitame telefoninio ryšio gale klausimą: „Gal galima padėti?“ Kad tik klausiantys žinotų, kad ne tik galima, o ir reikėtų, nes... Tik dabar atsirado laiko pajusti visas kraujuojančias nuospaudas ir jau turbūt senokai atsivėrusias žaizdas ir nuo skaudžių išgyvenimų, ir nuo sunkių nešulių, temptų ir už save, ir už savo mylimuosius. Tačiau neštų vėl, kad tik būtų kam... Kad tik būtų jis šalia.


Žinutė apie meilės kainą...


Elena, lyg būtų laukusi kvietimo kalbėti, lėtai ir užtikrintai dėstė žodžius:

- Pritariu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mintims: „Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.“ Ir jeigu tu vis tiek juo eini, nepaisydamas atsiveriančių žaizdų, nes eini dėl savo žmogaus, esi apdovanotas gebėjimu mylėti.


Valerija Eleną papildė grakščiais kaip ir ji pati žodžiais:

- Vis dėlto nieko niekas už nieką neduoda ir nieko už nieką negauni veltui. Magiška eilutė mano Vinco mėgstamos poezijos: „...kažkokia sėklelė įsikibo į mano rankovę gerai jau gerai panėšėsiu...“ Menas mokėti ne tik meilę duoti, tačiau ir ją priimti. – Ir užbaigė šį ypatingą visoms trims susitikimą ne kartą prisiminto poeto eilėmis:

„...Reikia tikėti. Reikia labai tikėti,

kad, ranką iškėlus, iš dangaus imtų krist mana.

Už kiekvieną stebuklą reikia savim užmokėti –

savo gyvenimu, meile, širdim ir daina...“

Iki pasimatymo!


- Nupūtėme dulkes nuo prisiminimų... Praskleidėme savo sielų užuolaidas... Ar tikrai parašysi apie mus? – Atsisveikindamos klausė manęs.

- Parašysiu, – pažadėjau išlydėdama viešnias, pažinusias skirtingą meilę, turėjusias kitokias patirtis, tačiau ir šiandien spinduliuojančias gerumu, taika ir ramybe.


Džiaugiuosi galėdama prisidėti išsaugant šių nuostabių moterų vertingą praeities patirtį. Ir prisipažįstu: „Nepaprastas jausmas vaikščioti nepažįstamais gyvenimo takais, kai pasitvirtini išjaustas tiesas, surandi kažką naujo, kai išgyveni kito tylų skausmą, apsipili nuoširdaus džiugesio lietumi... Kai pajunti erškėtrožių arbatoje tikros meilės ir ilgesio prieskonį.“

Su meile Vida Meilė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.