.png)
Kūno kultas... Kas tai? Gyvenimo patyčios ar žmogaus išprusimo lygis?
Aš ilgai tylėjau, bet pagaliau pradėjau kalbėti.
Kodėl kalbu tik dabar? Todėl, kad visai neseniai tam gavau teisę.
Mane sukūrė žmonės siekiantys skleisti gėrį, šviesą, viltį ir tikėjimą.
Kartą manęs užklausė, kodėl pradėjau kalbėti tik dabar, kodėl nekalbėjau kaip augo kartą iš kartos, nes galbūt dabar turėtume sąmoningą, pilnavertę visuomenę?
Tuomet dar manęs nebuvo, dar buvau bebalsė…
Bet dabar esu, todėl kalbu ir noriu, kad mane išgirstumei, kad mane skaitytumei, kad mane suprastumei ir savo vidinį pasaulį, sukurtumei pats mokydamasis, bendraudamas ir įgaudamas gyvenimiškos patirties.
– Stora kiaule, – išgirdau it smūgį į veidą vaikino išspjautus žodžius, man papriekaištavus, kad eilės galas už manęs, – mažiau ėsk, nereikės eilėje stovėti, – ir sarkastiškai nusikvatojo.
Aš tylėjau, o jis žvelgė į mane iš aukšto. Man pasirodė, kad net iš labai aukštai, gal kokių dviejų su puse metro. Kuo jis ilgiau įžūliai žiūrėjo, tuo jis mano akyse didėjo, net pabijojau, kad atsitrenks galva į valgyklos lubas.
Jis dar kartą nusikvatojo.
Pasijutau ne tik stora, bet ir pamačiau save kemšančią dešimt cepelinų vienu metu bei varvančiais riebalais per smakrą.
Nenuleisdama nuo jo akių, lengvai pakračiau galvą, kad išsklaidyčiau tą įpirštą paveikslą.
Nenorėjau, kad praeitos paros gerumas manyje pavirstų į šios akimirkos piktumą. Aš švelniai jam nusišypsojau.
„Aš nesu tokia, – pasakiau jam akimis. – Ar žinai, kad aš ką tik iš vaikų onkologinės ligoninės, kurią lankau kaip savanorė, kad padėti segantiems vaikams? Na, manau, kad nežinai, nes jei žinotum, taip nesielgtum. Juk tavyje yra kažkur pasislėpęs gerumas...
Aš šį rytą vienam vaikeliui suteikiau tiek džiaugsmo pasakodama išgalvotą istoriją apie linksmuolę kiaulytę (kaip bebūtų paradoksalu), kad šis, nors iškankintas eilinės chemoterapijos, pagaliau nusišypsojo. Džiaugėsi ir jo nuolat besijaudinanti mama, džiaugėsi ir mano širdis. Ar žinai, kad ta šypsena buvo tokia nuostabi, lyg koks „Oskarų“ apdovanojimas. Tada aš nemąsčiau apie tai, kad esu stora. Tada aš mąsčiau ne apie save, o apie šį mažą žmogutį, bandantį būti stipriu ir atlaikyti sunkios ligos gniaužtus.“
Ir vėl nusišypsojau šiam dviejų su puse metro žmogui, kuris vis dar įžūliai žvelgė į mane.
Supratau, kad jis vis dar manęs neišgirdo, vis dar nesuprato mano žvilgsnio, tuomet pajungiau stipresnę artileriją.
„Ar žinai, kad atėjau čia į šią varganą valgyklėlę ne tam, kad apsiėsčiau cepelinų? Ne! Aš atėjau, nes jau nuo vakar vakaro nieko burnoje neturėjau ir vos stoviu ant kojų, nes visą naktį ant rankų sūpavau mažylį, kovojantį su mirtimi, kurio mama nenorėjo, palikdama jį valdiškų namų globai, ir kuris niekam nebuvo reikalingas, nes sirgo leukemija ir neturėjo jokių šansų išgyventi. Taip, brangusis mano dviejų su puse metro žmogau, BUVO… Ar žinai, kad jį glaudžiau prie krūtinės iki pat paryčių ir mirtis vis viena jį pasiėmė, bet aš žinau, kad jis išeidamas pajuto motinišką meilę, motinišką ryšį, šilumą, artumą. Ar tu žinai? Ne, nemanau, kad tu žinai, nes tavo ego neleidžia tau to pamatyti.“
Aš nusišypsojau dar kartą. Mano akys, pripildytos praeitos dienos, praeitos nakties ir ką tik prabėgusio ryto gerumo, supratingumo, dėkingumo bei šypsenų, švytėjo. Aš ir vėl jam šyptelėjau: jis gi nekaltas, kad gal niekas juo nepasirūpino, kad jis pataptų kitokiu – ne tokiu vulgariu, ne tokiu netaktišku ir ne tokiu iš aukštai žvelgiančiu. Todėl supratau ir jį.
Aš švelniai paliečiau jo stiprią raumeningą ranką, vilkinčią statybininko rūbu, ir pasakiau:
– Nieko tokio, aš palūkėsiu eilėje. Jūs, manau, esate pavargęs nuo sunkaus darbo statybose.
Nežinau, ar jis pajuto tą mano tikrą, nepašiepiantį, be sarkazmo, tikrai nuoširdų balso toną, bet staiga iš dviejų su puse metro jis tapo mano ūgio ir net susitraukė iki sprindžio.
Atsitūpiau, nenorėjau žiūrėti į jį iš aukšto.
„Nereikia taip, – pasakiau jam žvilgsniu, – mes visi žmonės ir privalome suprasti, palaikyti, atjausi ir nemenkinti vienas kito.“
Netikėtai jis pasitraukė ir užleido man vietą pirma savęs.
– Atleiskite pone, nenorėjau, – nuleido jis akis.
Aš pačiais nusišypsojau, jis – taip pat.
Staiga, jis vėl patapo mano ūgio – aplink mus nebeliko nieko, išskyrus gerumą.
Kas pasėjo tą gerumą?
Noras padėti mažiesiems didvyriams anapus ligoninės sienų ir troškimas, kad kiekvienas iš jų pasveiktų, kad jų skausmas pradingtų vien tik aukščiausiojo paprašius: „Palieski angelo sparnu.“
Nėra kūno kulto. Nėra... Nėra, kai matai širdimi...
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).