.png)
Jūratė Gelumbickienė. Mano gyvenimas po piligriminės kelionės į Tibetą
Nežinia, kokia kelionė ir kaip gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Į vienas keliones mes važiuojame, tikėdamiesi įdegti saulėje, į kitas vykstame paslidinėti nuo kalnų, o dar į kitas – tiesiog pailsėti.
Tačiau tokios kelionės, kuriose atrandi save kitokį, kuriose pamatai save iš šalies, kuriose prisilieti prie kažko stebuklingo, yra labai retos ir ne kiekvienam pasiseka taip pakeliauti.
Bet Jūratei Gelumbickienei gyvenančiai Norvegijoje pavyko.
Ankstyvas rytas. Šiek tiek po penkių. Laimingų piligrimų grupė vykstame į oro uostą Katmandu (Kathmandu). Visi sklandžiai praėjom patikrą. Lėktuvas skraidina mus namo. Mane apėmusią būseną sunku aprašyti. Akyse matau baltas Himalajų kalnų viršūnes, Kailaso kalną (Mount Kailash), Šventąjį Manasos (Manasa Sarovar) ežerą. Manasos ežeras yra 4556 m aukštyje, tai – aukščiausias gėlavandenis ežeras pasaulyje. Jausmai, dėkingumas netelpa širdyje. Juo labiau, kad po didelės avarijos, kuri įvyko 2019 m. liepos 8-osios paryčiais, galėjau tiesiog viso to nepamatyti. Manyje vyksta tokie dideli pokyčiai, kad, atrodo, iki šios akimirkos gyvenau šalia gyvenimo, šalia tikros besąlyginės meilės, šalia tiesos, šalia širdžių. Mano DIEVE, Dvasios Mokytojai, Angelai Arkangelai, visi šventieji, dėkoju jums iš visos širdies ir nuolankiai prašau atleisti už klaidas, kurias padariau šiame gyvenime, už klaidas, padarytas praeituose gyvenimuose, kurių nesupratau, nors turėjau galimybę ištaisyti šioje reinkarnacijoje (šiame kūne). Jungtis tarp praeities ir dabarties tokia menka, kad mūsų, žmonių, gyvenimas trapesnis, nei mes įsivaizduojame, nei manome ar tikim.
Ką mums, žemės vaikams, reikia suprasti, ko reikia išmokti? Mums reikia žinoti tiek nedaug, o kartu – atsitrenkti į neišmanymo sieną ir skaudžiai užsigauti, kad pagaliau nubustume. Pirmiausia mes, žmonės, turime suvokti, kad esame amžinos, iš kūno į kūną, iš gyvenimo į gyvenimą keliaujančios nemirtingos sielos. Esame švytinti, Amžinojo Dievo gyvoji kibirkštis.
Visi aliai vieno, atgimdami šioje žemėje, gavome dovaną viską pradėti iš pradžių, gavome leidimą ištaisyti praeities klaidas. Mes gavome žmogaus kūną su visa Dieviškąja gyvybės sistema, kad ištesėtume savo pažadą pakilti aukščiau kasdienybės ir, ištaisę klaidas, jų nebekartotume. Gimdami pažadėjome kilti lig šviesos, gyventi gyvenimą, pilną atjautos, meilės, dėkingumo. Jei tik sugebėtume pačią silpniausią savo gyvenimo akimirką nesuklupti, nenusižengti savo sielai ir Amžiniesiems Visatos Dėsniams, tai ir atgimti žemėje nebereikėtų.
Rašau dabar savo sielos rašikliu, bet mintys mane paima už rankos ir grąžina į Tibeto širdimi vadinamą Džokango šventyklą.
Parengė Jūratė Gembutienė
Redagavo Giedrė Vaitulevičienė
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).