.png)
IŠSAUGOKIME ROJŲ NAMUOSE
Atnaujinta: 2021-04-15
„Išminties esmė – sugebėti prisitaikyti prie aplinkybių ir net per didžiausias audras išsaugoti ramybę.“ Danielis Defo
„Visur gerai, tačiau namie geriausia.“ – Manau, visi ir ne kartą esame mintyse ar garsiai pakartoję ši seną lietuvių liaudies posakį. Ar taip jaučiamės ir šiandien? Ką mums reiškia kasdien būti namuose?
„...Dauguma neįvertina, kad esti daugybė ranka pasiekiamų džiugesių, kurie patenkintų tą poreikį, kurį jie bando patenkinti siekdami didžių dalykų. Tokie kasdienybėje po ranka tūnantys didžių dalykų pakaitalai dažniausiai nuvertinami dėl savo pasiekiamumo ir paprastumo. Žmogų traukia ir prirakina tai, ko jis neturi. Dauguma žmonių užmiršo, kaip reikia mėgautis tuo, ką patiri, kaip įsijausti, kaip skirti dėmesį buvimui čia ir dabar.“ Psichologė Rasa Norbutė (Venckutė)
Dideli, tikri dalykai kartais parodomi ir taip...
– Supratau. Susirinkti savo daiktus ir iki aštuntos vakaro atlaisvinti butą. – Padėjau ragelį ir klausiausi, kaip daužosi mano išsigandusi širdis. – Dieve, ką darysiu? – Žvilgterėjau į ant sienos kabantį šeimininko laikrodį. Dabar jo tiksėjimas priminė varpinės dūžius. – Liko penkios su trupučiu valandos. Nuo ko pradėti? Gal nuo paieškų? Gal kas nuomoja? Iki rytojaus būtinai turiu surasti, juk poryt Šv. Velykos – rytoj grįžta vaikai... Kažin, kas nutiko, kad taip staiga? Juk pagyvenome tik pusantro mėnesio... Pirmąją dieną sumokėjau už du mėnesius. – Mintys šokinėjo tarsi per vaikystės prisiminimų virvutę, tačiau staiga jas nutraukė suskambėjęs durų skambutis. Už durų stovėjo šeimininkas. Lyg viesulas įsiveržė į kambarį ir dairėsi aplink, lyg ieškotų mano nuodėmių... Išdrįsau: – Suprantu, kad Jums kažkas nutiko, tačiau mes buvome susitarę, kad galėsime čia pagyventi ilgiau. Kodėl nepalaukiate bent dviejų savaičių, už kurias jau sumokėta Jums? Per tą laiką galėčiau surasti, kur persikraustyti... Kažką suburbėjęs po nosimi, lyg „karūna“, ištraukė iš kišenės įmautę dokumentams, kurioje matėsi šimtinės ir dar kažkokie popieriai. „Kodėl įmautėje?“ – Šmėstelėjo mintis. Lyg ne savo rankomis paėmiau ir iškračiau visą turinį ant šį rytą baltutėle staltiese užtiesto stalo. Pažvelgusi į baltesnį nei staltiesė šeimininko veidą, lyg smaugiama katė sušnibždėjau: – Kam man sąskaitos? Ir kam tiek pinigų? Aš tik noriu ramiai gyventi. Noriu turėti namus. Nors ir laikinus... – Ir pajutau, kaip klykia mano siela, rauda be ašarų. – Dėkis daiktus, – ištarė jau minkštesniu balsu. – Kiek galiu padėti, tai nuvežti tave, kur pasakysi. O pinigus grąžinu visus – sąžinės velniui dar nepardaviau. – O Dieve mieliausias. Kur važiuoti? Kur mano namai?...
Klinktelėjo mobilusis telefonas. „Žinutė.“ – Atskrido mintis. Bijojau atsimerkti, kad galbūt išvysiu tą keistą vyrą, krūvą pinigų ant mano mamos dovanotos staltiesės ir pajausiu vėl tą klaikų jausmą... Krūtinė kilnojosi, rodos, būčiau ką tik užbėgusi laiptais į devintą namo aukštą. Girdėjau tiksintį laikrodį. Lygiai taip pat kaip... „Kur aš?“
Net suskambo tiesa XIX amžiaus filosofo Artūro Šopenhauerio žodžiuose, kad „Tik ko nors netekę suvokiame vertę.“ Dėkojau Visatai, Dievui, Gamtai ir visoms gerosioms jėgoms, kad visa tai išgyvenau tik sapne. Buvau namie – jaučiausi esanti rojuje – palaimingos būsenos.
Namai - lyg rojus
Namai, tai viena iš svarbiausių žmogaus egzistavimo sąlygų. Net savo valia palikus namus – išvykus studijuoti ar ieškoti savęs į kitą miestą ar šalį, pradeda kankinti ilgesys, nes namai kiekvienam žmogui yra nepaprastai svarbūs.
„...Pavargau berašydamas ir štai atėjo man noras pasikalbėti su Jumis. O kaip kitaip pasikalbėsi, jei ne laiške. O būtų labai gera kalbėti tikrai, realybėje, taip sau vakare prie ugnies, sugrįžus iš darbo, kaip kadaise kalbėdavom, atsimenu, morkas bevalgydami. Po darbo visuomet malonu permesti keletą žodžių, taip niekur neskubant, ramiai ir tyliai… Prisimint „gerus laikus“, tuos, kurie praėjo, o praėję būna visuomet patys geriausi.
...Vakar gavau nuo Jūsų duonos ir kita ko. Už tai aš Jums esu labai dėkingas, nes namų duona žmogų veikia kažkaip keistai gaivinančiai.
...Taigi, dabar aš jau ir vėl jaučiuosi kaip karalius. Kiekvienas daiktas, kuris yra iš namų, nežiūrint kokis jis bebūtų, daro žmogų daug turtingesnį, tai daugiau negu bet kokis turtas.
...Tegu Dievas Jus saugo ir laimė niekad neapleidžia namų.“ (iš poeto Alfonso Nyka-Niliūno laiško namiškiams, Vilnius, 1942 II 17)
Namai – tai gimtinė, šalis, miestas ar kaimas, tėvų namai. Tai – vaikystės pasaulis, kurį primena ir mamos keptos duonos ar pyrago kvapas, ir nuotraukos ar kiti mieli daiktai, ir mylimo bei artimo sielai žmogaus ranka rašytas laiškas ar atvirukas... Kur begyventume, visa tai – gyva mūsų prisiminimuose, kuriuos branginame ir saugome savo širdyse.
Namai – lyg rojus, kur žmonės jaučiasi saugūs, „jų nekamavo jokios ligos, ir negrėsė mirtis“ (iš Biblijos, pradžia 1:27, 28), kur gyvena Santarvė, Harmonija, Laimė ir Ramybė. Tik labai svarbu visa tai saugoti.
Šv. Velykų laikas – šviesus mūsų širdyse ir namuose!
Rašydama Jums „Šv. Velykų laikas – šviesus mūsų širdyse ir namuose“, ne tik sveikinuosi su Jumis ir kviečiu branginti bei saugoti tai, ką turime, – rojų namuose, tačiau ir sveikinu visus LAIKAS TAU skaitytojus su ypatinga, prisikėlimą skelbiančia pavasarine švente ir mano mylimos poetės Eirenės unikaliomis mintimis linkiu Jums nusišypsoti šiandienai, o rytoj – nusišypsoti rytdienai ir t. t., nes, jei nusišypsojai apniukusiai dienai, vadinasi, pakilai aukščiau debesų, pasiėmei glėbį Saulės ir parnešei į Žemę – į savo namus, į savo rojų.
Su meile Vida Meilė
! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).