• Jūratė Gembutienė

DEIVINA ORCHIDĖ | Tai - praeitis

Kada gyvenimas perpildytas praeitimi, nėra laiko matyti į ateitį. Deivina Orchidė


©Canva

Tyla… Spengianti tyla...

Turbūt dar naktis?

Lėtai pramerkiu akis. Taip, tikrai – dar naktis.

Tyla ir tamsa… Aplink tik juodai balti šešėliai.

Na ir kas, kad tamsu!

Tamsa – tai bespalvis pasaulis, tai – praeitis. Ten auksas buvo baltas, o raudonas šilkas – juodas. Ten jausmai buvo neįvardinti, nebuvo vidurio, o tikėjimas – visiškai beprasmis. Ten gėlės nekvepėjo ir sniegas negirgždėjo. Tai buvo pasaulis, kur tik juoda ir balta, kur nebuvo pasirinkimo, kur mano žodis neturėjo prasmės.

Aš pabėgau iš šio pasaulio. Pabėgau, bet dar nežinau, kur esu.

Nenoriu apie tai galvoti. Dar ne dabar…

Vokai palengva apsunksta…

Užsimerkiu...

Stengiuosi būti rami, būti bejausmė, būti tiesiog niekuo. Noriu išnykti ir tiesiog nustoti kvėpuoti.

Bet…

Palengva įkvepiu… Įkvepiu tamsų nakties orą, lyg įtraukdama tai, kas liko iš blogo gera, tai, kas dar vertė alsuoti ir gyventi.

Krūtinė pildosi ne tik deguonimi, bet ir jausmais.

Kūnas išsiriečia lyg paukštis prieš skrydį, o rankos nevalingai sugniaužia maloniai švelnų juodą antklodžių šilką. Sulaikau kvėpavimą, lyg laikyčiau tai, ko jau nebėra – praeitį.

„Privalau iškvėpti… Turiu kvėpuoti ir užmiršti…“

Skauda, bet turiu iškvėpti ir paleisti praeitį.

Kraujas tvinksi smilkiniuose, gerklėje kaupiasi gėla, o akyse – ryški šviesa.

Neišlaikau...

Lūpos prasiveria ir…

Stiprus bereikšmis atodūsis, kūnas suglemba, skruostu nurieda beprasmė ašara…

Rankomis apglėbiu kelius ir prispaudžiu prie krūtinės.

– Dar negaliu paleisti praeities! – sušnibždu.

Palengva išsitiesiu, atsisėdu ir nuleidžiu kojas ant baltų ir šaltų grindų. Ranka perbraukiu bespalvę šilko antklodę.

„Švelnu, bet jau svetimas jausmas“, – pagalvoju.

Lėtai atsistoju, palikdama beprasmę ašarą ten, kur liko bereikšmis atodūsis.

Stoviu užsimerkusi ir panarinusi galvą. Lėtai papurtau nusvirusias rankas ir kūnas šiek tiek atsipalaiduoja.

Pramerkiu akis ir tamsoje mėginu įžiūrėti daiktus ir spalvas. Mėginu suprasti, kokiame jausmų sūkuryje esu. Krūtinėje siaučia maišatis, galvoje – mintys, širdyje – abejonės, akyse – vaizdai.

Pakeliu galvą ir žvelgiu į veidrodį. Jame matau ne savo atvaizdą, o sielą nakties tamsoje. Ji pasiruošia jausmų šokiui bespalviame pasaulyje.

„Šokantis sielos šešėlis…“

Šypteliu ir stebiu, kaip ji, pasipuošusi šilko skraiste, lengvais žingsniais ir rankų judesiais juda lėtos muzikos taktu. Palengva muzikos ritmas greitėja, o siela smulkiais, bet greitais žingsneliais, mosuodama plačiais rankų mostais, lekia, lyg norėdama pakilti ir skristi, bet neskrenda, o staigiais, ritmingais, aistringais posūkiais plaikstosi juodo šilko verpete.

Staiga muzikos ritmas nutrūksta ir...

Tyla…

Sustingsta ir siela, ir jos šešėlis. Rankos viena paskui kitą, lėtai leidžiasi, lyg neišsakyti žodžiai. Atrodo, kad tai – jau pabaiga.

Bet, ne…

Staiga muzika vėl ir su trenksmu atgyja. Dar keli ritmingi žingsniai ir atomazga – muzika nutyla, o siela krenta ant savo šešėlio ir giliai alsuodama nejuda.

„Mano siela, o šešėlis – tai aš! – Nustebusi pakeliu antakius ir suprantu, ką aš prieš akimirką mačiau. – Tai mano šokis juodai baltame pasaulyje.“

Ne! Tai ne tik šokis, tai mano praeitis, tai, ką aš jaučiau.

Ir vėl stoviu tyloje…

Pagaliau prašvinta. Ryškėja aplinka: daiktai įgauna kontūrus, nebėra tamsu ir aš jau galiu įžvelgti spalvas.

Pažvelgiu į veidrodį ir matau savo ateitį.

Šypteliu...

Praeities nebeliko. Nebeliko ir nespalvoto pasaulio. Siela šypteli man:

– Dabar esi laiminga.

Dar plačiau nusišypsau ir atlošusi galvą užsimerkiu. Iš naujo giliai įkvepiu savo laimingą ateitį.

Neiškvėpsiu… Laikysiu ją savyje… Laikysiu, kas man brangu, kas man be galo reikalinga.

Tvinksi kraujas smilkiniuose… Tetvinksi!

Šypsausi…

Nebepaleisiu savo naujai atgimusio spalvoto pasaulio.



Ištrauka iš Deivinos Orchidės knygos „PALIESKI ANGELO SPARNU“

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.