• Jūratė Gembutienė

Deivina Orchidė | NIEKAS MANĘS NEPALAUŠ

Viskas įmanoma, jei tik patys pradėsite tikėti savimi. Nuo jūsų priklauso kas bus toliau ir ką pasirinksite: trypčioti vietoje ar tvirtai žengti į šviesią ateitį? | Deivina Orchidė|


Ilgai, labai ilgai aš klaidžiojau tamsiame miške. Ten, medžiai augo aukšti ir tik retkarčiais saulės spinduliai prasiskverbdavo pro vijokliais apaugusias grėsmingas medžių šakas.

Žinojau, kad kažkur anapus yra mano laimingas gyvenimas. Todėl ne kartą badžiau pabėgti iš miško, bet kiekvieną kartą atsirasdavo vis naujos kliūtys.

– Niekas manęs nepalauš, – tikinau save.

– Aš prisiekiu tau, Gyvenime, – bandžiau įtikinti ir jį, – kad atrasiu savyje jėgų ir paliksiu mišką, nes privalau išlaikyti švarius sparnus, kuriuos tu man dovanojai.

Metai ėjo, o tikėjimas šviesia ateitimi po truputį blėso: padariau daug klaidų: nustojau tikėti, kad kada nors būsiu laisva, kad pamatysiu savo šviesią ateitį, o ir savo laimę sudaužiau į tūkstančius šukių. Mano spalvotas vidus pavirto pilkai juodu, o širdis tylėjo ir liovėsi ritmingai plakti.

– Tuk tik tuk tuk tik...

Panirau į bespalvį sapną...

– Esu tuščia... Visai tuščia kaip puodynė, – ne kartą verkšlenau žvelgdama į savo atspindį tekančios upės vandenyje. – Ar aš sugrįšiu iš tos tuštumos?

Čiurlenantis upės vanduo paguodė:

– Sugrįši, būtinai sugrįši jei tik sugebėsi nustoti klysti. Paprašyk likimo, kad jis padėtų tau.

– Likime, – sudėjau rankas lyg maldai, – neleisk man padaryti dar vienos klaidos. Aš turiu sparnus ir privalau skraidyti, aš bijau pavirsti juodai pilka.

Tačiau likimas pasirodė besąs griežtas.

– Viskas įmanoma, jei tik pati pradėsi tikėti savimi. Nuo tavęs priklauso kas bus toliau ir ką pasirinksi: trypčioti vietoje ar tvirtai žengti į šviesią ateitį? Tu esi stipri moteris ir turi sparnus, kurie yra skirti geriems darbams, didiems darbams.

Rask savyje jėgų pakilti ir paliesti ranka debesis, o neverkšlenk upės vandeniu.

Gal man to ir tereikėjo, bet manyje blykstelėjo šviesa ir aš pradėjau busti iš bespalvio sapno. Kažkur tolumoje ėmiau jausti, gal netgi liesti savo ateitį.

Apsisprendimas atėjo netikėtai: gal viduje įvyko lūžis, gal pabudau pilnai iš sapno, o gal tik tereikėjo mažo savivertės spragtelėjimo, bet...

Pačiupau savo sparnus sprukau iš miško palikusi viską ką turėjau: pamintą garbę, išjuoktą gerumą, neįvertintą švelnumą, nedžiūvančių ašarų vingius ir nesibaigiantį tylėjimą.

Bėgau, labai ilgai bėgau, kol pavargusi kritau ant minkštos žalios žolės ir pravirkau balsu.

Šiek tiek aprimusi žvilgterėjau į savo sparnus – pilki, apšiurę, be jokios vertės. Išskleidžiau – nekyla... Susigūžiau... Nuleidusi galvą ir glostydama purvu apdrabstytas plunksnas vėl pradėjau raudoti.

– Verk neverkus, tau tai nepadės, – keiksnojau save prisiminus griežtą likimo patarimą. – Stokis ir eik rinkti savo laimės šukių.

Taip ir padariau...

Pradėjau ieškoti kažkada sudaužytos laimės šukių ir dėlioti į mozaiką.

Kartą ieškodama išmėtytos laimės duženų sutikau senučiukę, kuri viduryje kelio klūpojo ant kelių ir niekaip negalėjo atsikelti.

– Aš jums padėsiu, – sušukau pribėgusi.

– Niekas man negali padėti, – su gailesčiu pažiūrėjo ji į mane ir sudejavo iš skausmo. – Eik, brangioji, savo keliu ir nekreipk į mane dėmesio.

– Aš ne kurčia ir ne akla, kad nepamatyčiau kaip jūs kenčiate, – pasakiau ir sukaupusi visas jėgas pastačiau senučiukę ant kojų.

– O tu stipri, – nusišypsojo senučiukė.

– Oi, ne, aš ne stipri. Aš – tik moteris.

Staiga senučiukė rankomis užsidengė veidą ir subyrėjo į pilkas skeveldras, o po sekundės iš lyg feniksas iš pelenų iškilo nuostabaus šviesumo Tiesa.

– Taip tu moteris, – prabilo ji taip lyg būtų nuvilnijusi gėrio banga. – Tik tas, kas yra stiprus vidumi gali pakelti mane, – nusišypsojo ji. – Ateis laikas, tu suprasi, kad esi daugiau, nei pati manai. O dabar eik ir įdėk štai tai, – ir ji įteikė man paskutinę pamestos laimės šukę, kurios ieškojau.

Laikydama rankoje Tiesos dovaną ilgai nesiryžau įdėti jos į savo dėlionę, nes bijojau to, kas manęs laukė – nežinoma ateitis.

Bet jau kitą rytą, kai saulė žaidė žolės rasa, aš visgi pabaigiau savo laimės mozaiką ir paėjau atatupsta. Staiga priešais mane iškilo netikėtas vaizdas: mozaikoje švietė tikras mano veidas, tikra mano siela, tikra aš.

– Na, pagaliau save radau, – plačiai nusišypsojau.

Ir visai netikėtai sužibau visa spalvų gama.

„Tuk tuk, tuk tuk,“ – išgirdau kaip ir vėl pradėjo ritmingai plakti širdis.

Galų gale supratau, kad niekas negali paversti tave juodai pilku, nes tai, ką turi savyje niekas iš tavęs neatims, tereikia sugebėti rasti savo tikras spalvas.

Išskleidžiau baltutėlius sparnus. Netikėtai pakilau nuo žemės ir nuskridau...

– Niekas manęs daugiau nepalauš, – sušukau ranka liesdama debesis.


Deivina Orchidė

Ištrauka iš nuotraukomis iliustruotos knygos „PALIESKI ANGELO SPARNU“.



Daugiau pamokančių istorijų per rašinius ir eiles galite rasti įsigiję knygą apsilankę Deivinos Orchidės knygyne. //Deivinosorchidesknygynas.lt//





















! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.