• Jūratė Gembutienė

Deivina Orchidė| „ATLEISK“ - kartais nueiti yra daug daugiau, nei pasilikti.


Jei tik būčiau tau sušukusi: „sustok!“, gal visas gyvenimas būtų pasisukęs kitaip?

Gal nebūtum nuėjęs neatsisveikinęs, o apsisukęs, stvėręs mane į glėbį, pabučiavęs ir pasakęs, kad mylėsi visą likusį gyvenimą.

O kas būtų toliau...

Aš būčiau laiminga plasnojusi kaip plaštakė nuo žiedo ant žiedo, džiaugdamasi, jog turiu tave, o tu susižavėjęs stebėtum, kokia aš nuostabi.

Gal net būtume lėkę laukais, rinkdami meilės vaisius, juos skanaudami ir džiaugdamiesi tuo, ką turėjome tą minutę, negalvodami, kas mūsų laukia ateityje.

O ar ilgai būtume lėkę laukais ir mėgavęsi tais vaisiais? Niekas to nežino… Greičiausiai būtume pavargę, sustoję ir pasakę:

– Užteks... Pradėkime galvoti, ką darysime toliau.

Taip… Būtume susimąstę apie tai, kaip reikia pastatyti naują namą, nupirkti baldus, kaip uždirbti pinigų naujiems planams. Toks yra gyvenimas!

Metai bėgtų lyg srauni pavasario upė ir aš jau tapčiau kitokia – nebe ta svajoklė, gėrusi kiekvieną tavo žodį, o stovėčiau prie viryklės, gamindama pietus pulkui vaikų. Tu taip pat nebebūtum tas, kuris norėtų nešioti mane ant rankų iki gyvenimo galo. Tu jau būtum kitoks – sėdėtum liūdnas ir nusivylęs gyvenimu su alaus bokalu rankose ir burnotumei dėl eilinio nevykusio bandymo surasti naują aukso šaltinį.

Tau būtų nebesvarbu, kaip aš atrodau, kokia mano šukuosena, kaip aš kvepiu ir kokie drabužiai puošia mano suapvalėjusį kūną. O man skaudėtų, kad tu matai tas, kurios gražesnės, puošnesnės ir nepavargusios nuo buities kasdienybės.

Nei tu, nei aš jau nebeprisimintume, kas buvo vakar, – dienos, kurios taip ilgai laukėme, kurią puoselėjome, kurią planavome ir kuri pagaliau atėjo.

Aš užmirščiau, kaip tu savo žodžiais mokėjai sugroti mano sielos gitara, o meilė kažkur išplasnotų ir nežinočiau, kad aš kažkada tave taip stipriai galėjau mylėti.

Net ir mano draugės pyktis dėl mano netikėtos laimės nepasiektų manęs, nes mes būtume kartu.

O man nereikėtų dėkoti tau už tai, kad buvau kaltai laiminga. Ir tau nereikėtų jaustis kaltam, kad privalėjai nueiti neatsisveikinęs, atėjęs tik vienai dienai. O juk ta diena buvo stebuklingai tikras žiemos sapnas, kuriame mes ieškojome vienas kito rankų, akių, švelnių plaukų kutenimo.

Aš pamirščiau, kaip alpau iš malonumo, pajutusi tavo lūpų šilumą ant savo kaklo. O tu neatsimintum, kaip mano spindinčios akys tyrė tavo veido bruožus, norėdamos įsiminti kiekvieną raukšlelę, ir tos nakties mano saldžių kvepalų aromatas išgaruotų iš tavo atminties.

Mes viso to neatsimintumėme, jei tik paskutinę akimirką būtum atsigręžęs. Bet tu nuėjai, nepasakęs „sudie“.

O aš ir nesistengiau tavęs sustabdyti, nes nebūčiau į atminties dėžutę įdėjusi tavo dovanotos raudonos rožės, tavo laiškų ir prisiminimų apie tave. Aš nebūčiau stovėjusi prie jūros ir nepaleidusi jausmų, tikėdamasi, kad ilgesio skausmas sumažės, kad prisiminimai apie tave nuskris kartu su paukščio skrydžiu.

Tu taip pat nebūtum paslėpęs marškinių, kuriais dėvėjai tą dieną, kai mes susitikome. Nebūtum retkarčiais juos išsitraukęs, kad įkvėptum įsigėrusio mano kvepalų aromato. Tu negalėtum atsiminti, kokia aš buvau, kokios tu manęs troškai ir kokios netekai. Tu nebūtum norėjęs dar nors kartą į mane pažvelgti, dar nors kartą išgirsti mano lūpų šnibždesį, dar nors kartą pajusti mano kūno karštį.

Nebūtų ir to ilgesio, kai po metų stovėtumėme skirtingose pasaulio kraštuose ir tyliai sau tartume:

– Praėjo tik metai, o aš jau metai be tavęs.

Viso to nebūtų buvę, nes tu būtum pasilikęs, jei tik aš būčiau sušukusi: „sustok!“

Bet tu nuėjai neatsisveikinęs, nes jau žinojai, kad kitaip negali būti, o aš tavęs nesustabdžiau, nes tik taip galėjau tyliai pasakyti:

– Atleisk!


Parengė Deivina Orchidė

Knygos "Palieski angelo sparnu" autorė


! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).

Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.