AR GALIMA MIRTĮ APKABINTI ŽODŽIU?

Pokalbių tema apie Mirtį – nėra populiari. Galbūt todėl, kad žmogus linkęs regėti tik šviesias spalvas, girdėti juoką, svajoti ir kurti planus ateičiai. Tačiau anksčiau ar vėliau Mirtis aplanko kiekvieną.

Kartais ji tik primena apie savo egzistavimą, kai atsitiktinai išgirstame liūdną žinią per televizorių ar perskaitome spaudoje.

Būna, kai Mirtis užsuka trumpesniam ar ilgesniam laikui ir pakviečia susimąstyti ne tik apie ją, tačiau ir apie patį gyvenimą. Dažniausiai tai įvyksta sunkiai susirgus pačiam arba artimam žmogui.

Kartais tenka su šia viešnia susipažinti, kai dalyvaujame kaimyno, draugo, giminaičio ar šeimos nario paskutinėje kelionėje.

Galima ir akistata su Mirtimi. Palaiminti tie, kurie išvengia jos kuriam laikui, tačiau palaiminti ir tie, kurie su Mirtimi susitinka. Nes tai ne tik pabaiga...

Atmintin įstrigo kažkada seniai išgirsta legenda. Žmogus, susitikęs Mirtį Jos nepažino, nes ši buvo jauno, dailiai nuaugusio jaunuolio kūne. Pasiteiravęs, kodėl Mirtis taip gerai atrodo, ši tvirtino, jog Ji privalo būti graži, nes yra ne tik pabaiga, tačiau ir pradžia. Taip, kaip gamta numiršta rudenį, o pavasarį bunda iš naujo; kaip gyvieji vakare neria tamsos karalystėn, o ryte švenčia naują dieną. Mirtis dalinosi savo liūdesiu, kad žmonės Ją mato tik baisiu pavidalu, - lyg giltinę su dalgiu rankose. Ji tvirtino buvusi daugelio žmonių gelbėtoja. Mirtis guodėsi, kad Jai skaudu, jog gyvieji Jos bijo. Juk Ji tokia svarbi - būtina, kad pasaulyje vyrautų harmonija, nes mirtis ir gimimas neegzistuoja vienas be kito. Mirtis nori, kad žmonės Ją mylėtų, kaip savo seserį.

Ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmėje“, kurią išvertė a. a. Tėvas Stanislovas, Mirtis vadinama seserimi, ir pateikiama, kaip viena iš Viešpaties padovanotų stebuklų mums – mirtingiesiems.

Jei net vadintume Mirtį seserimi, ji liktų apgaubta paslapties šydu, kurį praskleisti vargu ar pavyks. Tačiau diskutuoti šia tema, manau, galima, o pabandyti su ja susidraugauti, verta. Juk kuo mažiau lieka baimių, tuo tampame ramesni ir laisvesni. Ir laimingesni.

„Mirties riba išbluko ir mokslininkai su filosofais susitiko bendrame taške – sąmonė nesibaigia tuomet, kai nutrūksta širdies ir net smegenų veikla. Tai kada mes apskritai mirštame? Ir ar mirštame?

Mokslininkai dabar jau užtikrintai sako, kad sąmonė nemiršta su kūnu. Kurį laiką ji dar tikrai yra aktyvi, tačiau neįmanoma pasakyti, kokio ji lygio, ką žmogus gali suvokti, kada ir kaip ji galiausiai išnyksta.“ (delfi)

Turbūt kyla klausimas, kodėl rašau apie Mirtį? Todėl, kad užduočiau kiekvienam klausimą: o jei tie, kuriems organizuojame išlydėtuves Amžinybėn, dalyvauja jose?

Ir jeigu tai tikra, gal vertėtų pasidomėti žmonėmis, kurie savo talentų, nuoširdumo, empatijos ir investuoto laiko dėka, sukuria originalias, konkrečiam velioniui ir jo artimiesiems skirtas išlydėtuves.

Birutė Ambložiejė ©️ Nuotrauka Ugnės Žilinskės

BIRUTĖ AMBLOŽIEJĖ – gedulingų apeigų vedimo idėjos autorė. Pirmoji kregždė Lietuvoje, savo veiklos kryptį pavadinusi „Apkabinsiu žodžiu“.

Drįstu teigti, kad tokia veikla ne kiekvienam. Reikia būti labai stipriam emociškai, nes jautru kaskart susitikti su skausmu ir pačia Mirtimi. Būtina ir fizinė ištvermė, kad per labai trumpą laiką surasti prasmę net mažiausiose velionio gyvenimo smulkmenose ir ją perteikti meno kūrinyje (video filmu, skaidrėmis, žodžiais) taip, kad primintų ir pagerbtų, kad apkabintų ir paguostų.

Birutės Ambložiejės vedamuose susitikimuose šiurpsta oda nuo išsakytos minties gylio. Išmaniai parinkta muzika tiek gedulingų pietų metu, tiek sukurtuose video filmuose, foto koliažuose apie velionio gyvenimą ramina ir gydo... Velionio artimieji, B. Ambložiejės ilgametės sceninės patirties dėka, skaudžią jiems akimirką natūraliai ir lengvai dalinasi netgi smagiais prisiminimais apie mirusįjį. Natūralios šypsenos su ašaromis ir meile akyse skirtos tik Jam – išeinančiam... Į naują pradžią.

Būtent Ji – Birutė Ambložiejė galėtų patvirtinti mokslininkų ir filosofų mintį apie sielos egzistavimą po mirties. Šermenų, laidotuvių, gedulingų pietų metu, minint keturnedėlius, kitaip vadinamus trisdešimtinėmis, ir metines, vyksta nepaaiškinami mirtingajam reiškiniai... Apie tai galėtų papasakoti tik pati Birutė – paranormalių reiškinių liudininkė, nes tai jau tapę ir Jos istorija.

Su meile Vida Meilė

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).