• Vida Meilė

PRISIMINIMŲ VORATINKLIS. VITOS ISTORIJA. Ar gali tamsi korta išvaduoti iš tamsos?

Updated: Aug 17

Vita sėdėjo ant minkštasuolio mažytėje, dar dažais kvepiančioje virtuvėje, ir žvelgė į ant marga lino staltiese užtiesto stalo išrikiuotas Taro kortų kaladėles, kurios netrukus pasakos apie jos gyvenimą. Ji vis dar abejojo savo sprendimu aplankyti būrėją, tačiau žurnale rastame skelbime parašyti žodžiai nepasirodė tušti ar banalūs: „Jei būrimu patikėsi, kortose užkoduoti simboliai padės suprasti slypinčias sunkumų priežastis ar net parodys kryptį, kuri nuves prasmingesniu keliu.”. Todėl ji čia.

© Mya Camden

Pirmasis įspūdis jauną moterį privertė suabejoti šiuo vizitu. Išvydusi mažutę, susiraukšlėjusią, žilais plaukais senulytę, Vita, sveikindamasi, į ją kreipėsi: močiute”.

Kokia aš tau močiutė?! Aš ponia Jonė! Ir ne kitaip! – Taip piktai tariamus žodžius Vita girdėjo jau labai seniai. O tuo metu, stovėdama savo gyvenimo kryžkelėje, dėl ko ir apsilankė pas šią būrėją, ji jau buvo dviejų vaikų mama ir laukėsi trečiojo. Sprendimą ji jau turi, tačiau kankina besikartojantys nusivylimai, kurie ir atvedė į paslaptimi kvepiančius namus.


Po netikėto burtų namų šeimininkės išpuolio, Vita nebebuvo tikra, ar nori padėti ant šio stalo savo likimą? Tačiau tiesa, jog pirmasis įspūdis – apgaulingas, pasitvirtino ir šį kartą. Susitikimo pabaigoje, Vita suprato, kad sutiko protingą, komunikabilią, savimi pasitikinčią moterį, kuri perduoda Taro kortose užkoduotą informaciją bei noriai dalinasi savo patirtimi bei išmintimi.


Gal tėvai labai norėjo sūnaus, kad man davė tokį vyrišką vardą? – Vita ponios Jonės balse išgirdo liūdesį. – Gal todėl mane ir atidavė mamos mamai? Prisimenu, augdama labai išgyvenau, o šiandien turėčiau būti už tai dėkinga, nes šio amato išmokau būtent iš mane auginusios močiutės, kuri mokėsi iš savo mamos... Dabar gi, šis stebuklas maitina visą mano didelę šeimą. Atnaujinau namus. Ir anūkėlę mokslan leidžiu.


Vita jautėsi dėkinga taip pradėtu pokalbiu. Jaudulys rimo, radus panašių vaikystės patirčių su nenuspėjamo amžiaus dama. Moteris panoro sužinoti dar daugiau apie būrėją, tad išdrįso klausti:

Argi galima būrimo meno išmokti? Čia gi ne matematika.

Vaikeli, ir matematika ne visiems įkandama. O regėjimas, kitaip tariant, būrimas – ypatingas mokslas. Labai senas, šventas mokslas, kuris anksčiau buvo prieinamas tik išrinktiesiems žyniams ir išminčiams. Greičiausiai todėl, kad visada reikėjo labai daug mokytis, o paprasti, neturtingi žmonės tokios galimybės neturėjo. Man pasisekė. Aš esu kilusi iš lenkų bajorų giminės. Kaip sakiau, daug ko išmokau iš savo močiutės. Daug išmokė pats gyvenimas. Ir, nemeluosiu, visada turėjau kažką raganiško savyje. Gal tai Dievo dovana? Stipri intuicija! Dar būdama vaiku, žinojau, kada namus aplankys svetimas žmogus, jaučiau, geras tas žmogus ar laikantis užanty akmenį. Nuspėdavau mane paliesiančius negerumus, o vėliau, panorėjus, – kortų pagalba, galėjau pamatyti bet ką. – Maišydama kortas mįslingai žvelgė Vitai į akis, tarsi skverbtųsi giliai giliai – iki pat slapčiausių minčių. Sudėliojusi kortas kalbėjo, lyg vaikštinėtų prieš ją sėdinčios moters smegenų vingiais.


Vaikeli, nepyk, ką pasakysiu. Kalbu tai, ką regiu. O regiu tai, ką sako kortos. Atėjai pas mane, kad sužinoti atsakymą į tave neraminantį klausimą. Apgaudinėji pati save, jei tiki, jog aš tau padėsiu. Nepyk, sakau tik tai, ką regiu. Kortos rodo, jog nepaklausysi manęs. Ir, net, jei tau pasakysiu, kad tavo sprendimas nuves į niekur, vistiek pasielgsi taip, kaip nuspręsti pati. Atsistojusi nugnybė baigiančios sudegti žvakės knatą, išėmė iš lininio maišelio kitą žvakę – ne naują, jau pradegintą, ir vėl uždegė.


Jaučiu, kad tu turi labai daug žingeidumo ir tikėjimo savyje. Todėl paaiškinsiu. Būrėjas nėra burtininkas. Jis tarpininkas tarp magiškos išminties ir žmogaus. Būrimo tikslas yra ne spėti ateitį, nors kortomis galima numatyti kartais ir labai tiksliai. Viskas priklauso nuo žmogaus laisvos valios ir laisvo jo pasirinkimo. Tad tik tu pati gali pasinaudoti iš manęs išgirsta informacija, arba viską, ką išgirsi, pamiršti. Ir bet kuriuo atveju, kažkaip viskas bus. Kiekvieno žmogaus didžiausia svajonė – būti laimingu. Tad, kokio ilgio kelias iki jos – tavo laimės, tik tau pačiai spręsti. Čia ir dabar.


Vita net išsigando išgirdusi save apipilant burtų namų šeimininkę klausimais:

Turbūt labai daug žmonių padarėte laimingais? Ar žinote tai? Ar Jums svarbus grįžtamasis ryšys?

Nemeluosiu, malonu, kai pasidžiaugia. Tačiau nėra labai svarbu. Juk, kaip ir minėjau, aš tik atlieku vadybininko vaidmenį, kuris paruošia sutartį. Sumokėjęs už paslaugą, žmogus pasiima ją, tačiau šios sutarties įvykdymas priklauso nuo išsinešusio šią nerašytą žinutę. – Kiek patylėjusi vėl prabilo: – Kartais žmonės pas mane ateina ne išgirsti, o išsikalbėti. Pasakoja apie savo ir kitų žmonių patirtis. Tada sužinau ir apie liūdnus įvykius, kurių buvo galima išvengti. Atrodytų keista, kad aukoja laiką laukdami eilėje ir klausydami magiškų ženklų kalbos, sumoka savo kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus ir nepatiki.


– O Jūs laiminga? Juk viską galite nuspėti? Ir padaryti taip, kaip reikia. Vėl išsprūdo klausimas Vitai. Prieš atsakant moteris būrėjos akyse išvydo abejonę:

– Vaikeli, neturėčiau tau sakyti nuogos tiesos, tačiau kažkodėl šiandien man pačiai jos norisi. Aš esu toks pat žmogus kaip ir visi. Ir aš dažnai pasitikiu labiau savimi nei tuose šventuose popierėliuose, – paglostė Taro kortas, – diktuojamomis nuorodomis. Ir tada klystu – susiduriu su mažesnėmis ar didesnėmis kliūtimis. O gal, jei būčiau paklausiusi kortų, būtų buvę dar blogiau, nes tas skausmas galbūt buvo būtinas, kad patirti didelį džiaugsmą?


Ponia Jonė paėmė kitą kortų kaladę ir ilgai ją maišė. Maišydama kalbėjo:

– Nepyk, ką pasakysiu. Kalbu tai, ką regiu. Turi talentą, mergyt. Kai tuo patikėsi, papasakosi ir apie mane. Apmaudu tik tiek, kad jau negalėsiu paskaityti. Būsiu toli. Kai rašysi, daug ką prisiminsi ir suvoksi tai, apie ką kalbame šiandien. Tik iki to dar daug kartų ateisi pas mane. – Išdėliojusi kortas, paliepė traukti po tris ir sudėti į partijas. Vitai tai padarius, ji vertė kortas, dėliojo ir kalbėjo užduodama klausimus, klausydamasi Vitos atsakymų, kartais atsakydama į juos pati.


Jei jau pradėjau apie ateitį, tai ir užbaigsiu. Nepyk, ką pasakysiu. Kalbu tai, ką regiu. Viskas pas tave bus gerai. Tik negaliu pažadėti laimės jau ryt. Dar daug kartėlio teks paskanauti… Kol neišmoksi mylėti savęs, įsidėmėk, – ne gailėti, o mylėti, tol kentėsi dėl meilės kitiems: vyrams, artimiausiems giminaičiams: mamai, tėvui, seserims ir broliams, vaikams, draugams – visiems, kuriuos pamilsi. Tu esi keista būtybė – myli net svetimus, ir, ypatingai tuos, kurie brangina tavo artimiuosius. Nepyk, ką pasakysiu. Kalbu tai, ką regiu. Su tavo meile kitiems kartu keliauja išdavystės, juodos apkalbos, nusivylimai, nuoskaudos ir, žinoma, savęs kaltinimas. Visi, kuriuos myli, atsitrauks: vieni – atstumu, kiti – jausmais. Dėl visko, kas įvyks, teisi tik save. Tačiau kaltės jausmas dings, kai surasi meilę sau. Vidinė ramybė ir atves į tavo gyvenimą dorą Žmogų, tad dėl senatvės gali būti rami – viena nebūsi. Jam pasirodžius, viskas pasikeis. Ir aplinka, ir žmonės. Laimė pati tave suras. Tik surask save.


Išgirdusi jau kurį laiką apie šeimininkės kojas besisukiojančios juodos it anglis katės miauktelėjimą, ponia Jonė atsistojusi įpylė jai pieno. Tada atvertė likusias kortas:

Na, o kas Tavoj širdy šiandien? Nepyk, ką pasakysiu. Kalbu tai, ką regiu. O regiu tiek daug visko: meilė, aistra, baimė ir geliantis skausmas. Mergyt, pasikartosiu. Meilė – nuostabus jausmas. Tik nereikia jos visos išdalinti. Patį didžiausią kąsnį būtina pasilikti sau. O skausmu dalintis būtina. Magiškas būdas sveikti – žodžio galia. Ne be reikalo sakoma: „Gera, kai gali išlieti viską, kas ant dūšios. Palengvėja.”. Ar turi su kuo paatvirauti?

Vitos akys pritvinko ašarų:

Lyg ir turiu… Tik nenoriu. Niekam neįdomus kito skausmas. Be to, savi linkę interpretuoti. Nerimo ir taip per daug.

Turbūt todėl ir atėjai pas mane. Mes – svetimi žmonės, o su svetimais lengviau. Ir esame naudingi tuo, kad galime išklausyti nenuteisdami.

Aš būsiu laiminga! Viena susitvarkysiu. - Vita net susigėdo savo balso intonacijos – kalbėjo lyg maža nuskriausta mergaitė, norinti kažkam kažką įrodyti.

Puiku, kad apsisprendei. Tik, vaikeli, taip tau pasakysiu: „Laimės pasitikti eina laimingu veidu, o tavo veidas apgaubtas šešėliu.”.

Ir vėl pasigirdo keistas netikrumas balse:

Aš laiminga. Tiek daug gėrio aplink mane: nuosavi namai, juose laukiantys vaikai, mėgstamas darbas, puikūs draugai, mama, seserys… Tik kodėl taip skauda? Gal klystu priėmusi sprendimą? Ir už save, ir už jį!

Jeigu jau buvo lemta mums susitikti ir apie tai pakalbėti, išgirsk mane, mergyt. Kai su žmogumi pasielgia žiauriai, tada jis jaučiasi blogai ir regi tik tamsą aplink. Ir girdi tik save. Nuo to dar blogiau. Ir dar tamsiau.

Bet dabar man jau lengviau. Jūs man padėjote.

Taip, mergyt, lengviau. Dabar supranti, kad labai svarbu kalbėtis. Kaip žmogus su žmogumi. Be išankstinių nuostatų. Be kaltinimo ir kaltės. Išklausyk jį, nes gal ir jis neturi su kuo išsikalbėti. Jeigu dabar išsiskirsite, išsiskirsite tamsoje. Nepasikalbėję liksite abu apgaubti tamsos, kiekvienas su savo skausmu. O kaip toliau gyventi? Kaip gyventi ir kurti naują ateitį tamsoje?


Išėjusi iš burtų damos namų, Vita dar ilgai sėdėjo automobilyje ir šimtą kartų persukinėjo, lyg magnetofono juostelę, ponios Jonės įgarsintas mintis. Pajudėjus raudonai mašinytei, jos vairuotoja jau žinojo, kur šioji sustos.

Ištrauka iš Prisiminimų voratinklis

Su meile Vida Meilė

© Canva, Pinterest

! Norėdami komentuoti, būtinai turite prisijungti prie naujienų portalo (prisijungimas straipsnio viršuje).


Prenumeruokite mūsų svetainę

  • Facebook
  • Instagram
  • YouTube

© 2020 LaikasTau Visos teisės saugomos.